Man atrodo, turiu atsakymą, kodėl naujajai kartai sunkiai sekasi matematikos egzaminuose

Kadangi aktyviai dalyvauju programuotojų atrankose, stebiu tam tikrą, mano subjektyviu manymu, kiekvienais metais vis prasčiau pasiruošusių naujokų („entry“ ir „junior“ lygio) pasirengimą po universiteto. Vienas dalykas, apie kurį jau esu rašęs – tai, kad jie tiesiog nėra skyrę pakankamai valandų mokymuisi ir domėjimuisi, bei ateina su mintimi, kad užtenka tik universiteto. Bet, iš kitos pusės, net ir esant tokiam požiūriui vidutinių gabumų ir žinių turintis matematiškai mąstantis ir loginių gebėjimų turintis naujokas turėtų įgyti tinkamą žinių lygį net ir neskirdamas papildomai laiko. O dar visi tie straipsniai apie tai, kaip matematikos egzaminai kiekvienais metais tampa tramplinu abiturientams… Tai kurgi yra tos šaknys? Turiu savo atsakymą.

Artėja pavasaris ir vasara, kai vėl skaitysime apie abiturientų išlietas ašaras ir problemas, apie tai, kaip buvo sudėtinga išlaikyti dvyliktos klasės egzaminą arba apskritai tai buvo neįmanoma misija, nes tokių užduočių „net nesame matę“, uždaviniai – olimpiadiniai ir viskas čia blogai. Mano karjera žlugs! – vėl sakys abiturientai.

Mąsčiau ir galvoju, kur viso to šaknys pasislėpusios, o „LinkedIn“  rašant savo istoriją, kaip keliavau nuo programuotojo iki vadovo, vis neapleido pora minčių. Ar pamenate tuos laikus, kai matematikos mokytojos bijojo visi? Pripažinkite, kai ateidavote į matematikos pamokas, būdavo tyla, kitaip nei kokioje geografijoje ar istorijoje. Drįstu teigti, kad, sėdint matematikos pamokose, retas kuris laidė lėktuvėlius ir be perstojo kalbėjosi. Matematikos mokytojos buvo kitokios. Bet kokios?

Turiu pasidžiaugti ir esu be galo dėkingas turbūt likimui, kad turėjau galimybę mokytis pas, mano manymu, vienas geriausių matematikos mokytojų Klaipėdoje: pirmiausia „Versmės“ pradinėje mokykloje, vėliau „Ąžuolyno“ gimnazijoje ir, galiausiai, Kauno technologijos universitete. Jeigu ne jos, turbūt šiandien nebūčiau suformavęs tų algoritminių, loginio mąstymo ir matematinių įgūdžių, nes save šiaip jau laikau ne išties talentingu, o tiesiog vidutinioku šioje srityje. Bent jau lygindamas save su kai kuriais, besimokiusiais drauge.

Ir visos šios mokytojos sugebėjo puoselėti tą tokį kažkokį į klasę įėjus jaučiamą autoritetą, pagarbią baimę, kad čia vyksta rimti dalykai ir ne vieta išdykauti. Tuo pačiu tos mokytojos ir dėstytoja buvo savo srities specialistės. Nežinau, ar charakteris atsiejamas nuo gebėjimų, ar tiesiog pagarba gebėjimams, bet kiekvienas, net ir tas per istorijos pamoką pučiantis nosį iki kraujo ir kreidą valgantis bendraklasis, kuris šiaip jau tikrai niekam visai negabus, pas šias mokytojas matematiką mokėjo turbūt geriau nei dabartinis vidutiniokas prestižinėje gimnazijoje. Kur paslaptis?

Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą – kad tokių mokytojų nebėra. Išties matematiką išmanančių, talentingų ir gabių mokytojų nebėra. Nebėra ir dėstytojų. Iš kiekvienos iš savo turėtų mokytojų mokydamasis tiek mokykloje, tiek universitete girdėjau kandžias pastabas apie tai, kad štai ateina nauja mokytojų karta, kurioms jos, senbuvės, turi eiti lyg mokyklinukams aiškinti, kaip spręsti uždavinius, nes sudėtingesnių neišsprendžia pačios.

Gaila tų mokinių, kurie, savo mokyklose būdami talentingi, irgi eidavo prie lentos spręsti uždavinius už mokytojas, nes jos pačios nemokėdavo. Esu įsitikinęs, kad jūs tokių istorijų esate girdėję, ir ne vieną. Jau tada, kai studijavau pirmame universiteto kurse, iš bendrakursių gaudavau daug tokių pastabų, kad esą įstojau į universitetą, nes už mokytoją spręsdavau uždavinius prie lentos ir visiems aiškindavau matematikos kursą.   

Galų gale atrodo, kad tie mokytojai turėdavo aiškią sistemą, kaip mokyti, ir per tiek metų būdavo ją atidirbę. Tai jausdavosi iš to, kad, pavyzdžiui, kontrolinius ir egzaminus gaudavai iš tų pačių, bet galbūt šiek tiek kitaip suformuotų uždavinių. Kontroliniai patikrindavo ne buką uždavinių išmokymą mintinai, bet tiesiog supratimą, t. y. jeigu supranti esmę, išspręsi bet kokį tokio paties pobūdžio matematinį uždavinį. Ir mokydavo taip, kad suprastum esmę ir principus, o ne iškaltum. Matematika juk ne apie tai.  

Antras atsakymas, kurį randu reflektuodamas – kad, nepaisant mokytojo kompetencijos, gebėjimo paaiškinti ir tuo pačiu savęs paties pažinimo, dėstytojai duodavo daugiau namų darbų, daugiau darbo, ir tam, kad išmoktum, reikėdavo elementariai dirbti ir spręsti uždavinius. Pavyzdžiui, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje turėdavome vadinamąsias įskaitas, kai gaudavome apie 50 uždavinių, kuriuos galėdavome išsispręsti.

Tuomet kartą per mėnesį iš šių lygiai tokių pačių uždavinių rašydavome kontrolinį. Jeigu būdavai talentingas, o tokių tikrai buvo, galėdavai tų uždavinių namie net nespręsti, ateiti į kontrolinį ir net ir matydamas juos pirmą kartą tiesiog išspręsti ir gauti 10-uką. Tie, kurie ne taip pasitikėdavo savo jėgomis, susėdę spręsdavosi uždavinius namie, kad žinotų eigą, pasitikrintų, ar moka ir turi reikalingas teoremas ir teoriją, ko nemokėdavo, išmokdavo spręsti. Bet kuriuo atveju gauti 10 būdavo lengva net ir tam, kuriam sunkiau sekasi įdėjus darbo.

Nežinau, ar šiandien toks, sakykime, lyrinis nukrypimas naujųjų supermamyčių ir supertėčių nebūtų pasitiktas priešiškumu ir klausimais. Pavyzdžiui, kodėl mano vaikas turi spręsti tai, kas jam nepriklauso? Kodėl mano vaikas per daug sėdi prie namų darbų, o ne realizuoja savo potencialą kažkur kitur?

Ir trečiasis man kilęs pamąstymas – kad šiuolaikinė visuomenė atitolo nuo tokių mokytojų. Specialiai rašydamas šį straipsnį pradžioje paminėjau apie mokytojų baimę, kurią jausdavome atėję į klasę. Bent jau jausdavau aš. Pagarbią baimę autoritetui ir tvarkai, turiu pabrėžti, o ne baimę, kad kažkas su liniuote per rankas duos. Jau tuomet skaitydami naujosios visuomenės atstovai turėjo vartytis lyg karste ir šaukti, kad čia gi neatitinka šiuolaikinių vertybių: vaikai negali nieko bijoti, taip nepridera, ir džiaukimės, kad tokie sovietiniai mokytojai išnyko. Taip, išnyko, o kartu su jais išnyko ir rezultatai laikant matematikos brandos egzaminus. Visuomenė pasikeitė ir nebėra subrendusi tikriems, geriems, autoritetingiems ir gerai mokantiems mokytojams, nes visur visko norime minkštai ir švelniai. Šiandien niekas nebesuprastų, kaip matematikos dėstytoja KTU penkis kartus perklausia tavęs atsakymo, jeigu neatsakai teisingai. Bet užtat tai sukuria neįkainojamą įgūdį vėliau tinkamai kalbėti ne tik matematikos kalba, bet ir su klientais, darbuotojais ir visur kitur. Kai fizikos mokytojas atsakydavo, kad jam neįdomūs pasiteisinimai ir gimnazijoje reikia ne pasiteisinimų, o rezultatų, buvo gyvenimiška pamoka, kad niekur gyvenime, berniuk, nepraslysi atsiprašydamas ir sakydamas, kad čia padarei klaidą. Bet užtai išmokau į viską gyvenime žiūrėti per „duota“ ir „gauta“ prizmę ir kompleksines užduotis sprendžiu taip, kaip pastarasis mokytojas išmokė.

Pabaigoje rašydamas noriu užduoti retorinį klausimą ir tuo pačiu pagalvoti apie savo turimą atsakymą – kodėl visgi matematikos kompetencijos, tuo pačiu ir ateinantys nauji programuotojai vis silpnesni? Ar nėra taip, kad tikri savo srities profesionalai tiesiog išėjo į pensiją? Tuo pačiu naujoji karta kompetencijų lygmeniu yra tiek silpnesnė, kiek tas pats dvyliktokas, ir ką su tuo daryti? Ar nėra taip, kad šiandien moksleiviai ir apskritai žmonės neįdeda pastangų ir nesupranta, kad tam, jog kažko pasiektum, reikia paaukoti laiko?

Ir paskutinis bei turbūt svarbiausias klausimas: ar mūsų visuomenės mąstymas nepasikeitė į konformizmu grįstą, niekur nevedantį mąstymą, kai bet kuris savo srities profesionalas, kuris išmano ir nebijo to parodyti ar pasakyti, laikomas nebeatitinkantis naujųjų laikų minkštųjų vertybių, kuriomis save apgauname būdami rožiniame pasaulyje, bet tuo pačiu besiskųsdami, koks tas pasaulis blogas? Blogas, nes nenorime, kad kas nors įspirtų mums į užpakalį,  ar blogas, nes nenorime stengtis? Ar blogas, kad nepasistengę nusiviliame dėl savo pačių rezultatų?