Šuolis iš laisvai samdomo specialisto į CEO: pirmasis žingsnis tampant vadovu
Ankstesnis įrašas buvo užbaigiamas pasakojant apie mano sprendimą pagaliau įsteigti įmonę. Tiesa, pats sprendimas ir jo priėmimas nebuvo toks spontaniškas. Dar 2014 metų vasarą jautėsi, kad darbų kiekis –didesnis nei įprastai, jau turėjau du pagalbininkus, kurie man vis šiek tiek padėdavo su darbais. Ratas apsisuko, ir dabar jau nebe aš buvau moksleivis, kuris gaudavo atlikti tam tikrus smulkius darbus ir suprogramuoti, bet tuos darbus suruošdavau, aprašydavau ir pateikdavau savo kolegoms per Skype programėlę.
Vasaros metu stebėjau, kad darbų kiekis, ypač lietuvių klientų, vis auga. Aš, būdamas laisvai samdomas specialistas, dirbu vis su didesniais, daugiau laiko reikalaujančiais ir tuomet iš viso to, ką galėjome vadinti lietuviška el. komercija, didžiausiais klientais ir įmonėmis.
Jau formavosi rekomendacijų ir pažinčių tinklas, kai mano atlikti darbai kalbėdavo už mane patį. Rinkoje nebūdavo kokybiškas paslaugas teikiančių žaidėjų, galinčių išpildyti sprendimus. Juokingesnis momentas – kad kaip tuomet, taip ir dabar iš vieno konkurento vis perimame projektus vystymui Lietuvos rinkoje, bet apie tai daugiau, tikėtina, parašysiu kituose straipsniuose.
Galiu pasididžiuoti turbūt tik tuo, kad vienas iš pagalbininkų, tą vasarą padėjęs man su PrestaShop, šiandien yra mūsų turbūt vienintelio konkurento Lietuvoje techninis vadovas. Labai panaši istorija, kaip kolega Audrius L. mane netyčia atvedė į PrestaShop, taip ir aš minėtajam kolegai parodžiau PrestaShop sistemą, kurioje vėliau jis ir atrado save bei darbą. Tiesa, tik kitoje įmonėje.
Galima sakyti, kad dviejų įmonių technologinė sėkmė Lietuvoje būtent ir prasidėjo nuo tų 2014 metų vasaros užuomazgų. Viena – mano paties PrestaRock sėkmė, o kita – beveik bankrutuojančios, tragišką kodą ir net ketvirtakursio matymu nekokybiškus programinius sprendimus kuriančios įmonės netyčia pagauta sėkmės paukštė: patikimas techninis žmogus, kuris, mano supratimu, apskritai sugebėjo visą konkurentų įmonę ištraukti technologine prasme iš kracho.
Ir čia, net šiandien rašydamas šį įrašą bei reflektuodamas, nežinau, ar įmonės įkūrimas buvo geriausias mano sprendimas, atvedęs mane ir apskritai PrestaRock į nuolatinę transformaciją, augimą ir suvokimą, kad iki šiol buvęs periodas buvo tiesiog natūrali sėkmė. Ar tai buvo pats prasčiausias sprendimas, kuris mane kaip žmogų uždarė į didelio darbo, daugybės išgyvenimų apie save, žmones, darbą ir minčių apie tai, kad „kam čia visa tai darai“, kelią?
Kai keliaudavau į mokymus, dažnai išgirsdavau mintį, kad 90 % įmonių žlunga. Jeigu ne per pirmuosius metus, tai per pirmuosius trejus. Dar blogiau, galų gale, – per pirmąjį dešimtmetį. Girdėjau kalbų ir apie tai, kad retas vadovas ar įmonės savininkas uždirba daugiau už tiesiog talentingą ir gerą specialistą tarptautinėje įmonėje, o ir tie patys bendrakursiai vis dar kreivai žiūrėdavo klausdami: „Ką čia bandai pavaidinti?“
Vis dėlto iš viso to užsidegimo ir sėkmės, kuri lydėjo mane, bei gero gyvenimo ir pasitenkinimo savimi kaip laisvai samdomu specialistu apsisprendžiau rizikuoti bei nupirkęs įmonės akcijas iš keleto pavienių žmonių ir oficialiai įregistravęs save „Registrų centre“ kaip vienintelį akcininką ir vadovą, pradėjau vadovo karjerą.
Pamenu, kai tamsų, lietingą spalio vakarą krausčiau savo namų stalą į biurą. Apniko labai nejaukus, kupinas baimės jausmas, nešdamas stalą galvojau ir išgyvenau, kaip čia viskas bus. O jeigu nepasiseks? Kas tada? Iš kur reikės gauti klientų? Kaip reikės dirbti ir kaip mokėti kitiems algas? Galvojau, kaip reikės sėdėti viename kabinete su svetimais žmonėmis, nes juk būdavau pripratęs tiesiog su trumpikėmis dirbti namie. Nuoma? Iki šiol nuomos už biurą mokėti nereikėdavo. Ar viskam pakaks pinigų? Daugybė minčių sukosi galvoje, nemeluoju, širdis virpėjo iš nerimo ir baimės.
Bet kitą rytą, pro langus matydamas vieną pagrindinių Kauno monumentų, buvau laimingas. Suprask, centre tik „kiečiausi“ dirba. Ir tai buvo taip keista. Nauja aplinka, nauji žmonės, nauji kolegos, kurie kartu nuomojosi vos 20 kv. kabinetuką, ir mes dviese su mano pagalbininku programuotoju bei dviem dizaineriais. Tos pirmosios dvi savaitės buvo turbūt produktyviausios mano gyvenime. Biure būdavau jau 7 val. ryto, nupėdindavau Kauko laiptais žemyn į Gedimino gatvę šalia dabar įsikūrusios kavinukės priešais Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetą. Užlipdavau į ketvirtą aukštą, įsijungdavau monitorių ir matydavau soborą. Išgyvenau tikrą Silicio slėnio startuolio palaimą, nes tai atrodė neįtikinama. Aš vadovas. Mano vaikystės svajonė išsipildė. Tik be „Escalade“.
Turbūt rašant šitą įrašą ir prieš kitus straipsnius, kurie bus būtent apie tai, kaip galų gale beveik iškart supratau, kad geras specialistas nėra geras vadovas ir tai nieko bendro neturi, reikėtų apibendrinti porą dalykų.
Visa tai gerai iliustruoja šių metų pavyzdys, kai, dalyvaudamas Lione, Prancūzijoje vykusioje „Sylius“ konferencijoje, nusprendžiau aplankyti savo mylimą Paryžių. Išlipau iš traukinio Paryžiaus cente. Galvoju, dešimt metų, kai mes esame PrestaShop įmonė, galbūt reikėtų aplankyti ir PrestaShop biurą. Bet galvoju, o kam visa tai? Be reikalo, visiškai netikėtai apkrausiu žmones, galbūt išblaškysiu jų dieną. Ir jau buvau prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros, kai sustojau ir supratau: nežinau, kada vėl būsiu Paryžiuje, o šiandien juk mano vaiko PrestaRock dešimtasis gimtadienis. Juk esame oficialūs PrestaShop partneriai, dešimt metų esame jų bene vienintelis Lietuvoje partneris, atsakingas už beveik visas didžiausias lietuviškas el. komercijos sistemas. O aš, bailys, bijau parašyti savo partneriams ir paklausti, ar jie gali mane trumpam priimti išgerti puodelį kavos. Kita įmonė iš šito paiko marketingo susikūrė sėkmę ir jaučiasi geresni, o aš?
Pavyzdys iliustruoja tai, kad jeigu aš po dešimties metų suabejoju savo patirtimi ir gabumais, kyla natūralus klausimas, kas vyko tuomet, kai buvau moksleivis? Tuomet, kai buvau studentas, ir tuomet, kai buvau pirmus žingsnius žengiantis naujai iškeptas įmonės vadovas, netyčia iki jo užaugęs iš specialisto. Pavyzdžiai rodo tai, kiek buvau daug „atsilikęs“ vidine būsena, supratimu ir mąstymu nuo kad ir, tarkime, savo bendraklasių, kurie šiandien yra sukūrę multimilijoninį sėkmę Amerikoje šluojantį verslą, TV „prime time“ laiku kuruoja realybės šou bei puikuojasi Lietuvos TOP 500 turtingiausiųjų sąraše.
Sako, reikia lyginti save su savimi pačiu. Tą jau buvau išmokęs ir tuomet. Dabar ir lyginu save tik su savo paties istorija. Bet negali nepastebėti bendros tendencijos, kurią norėčiau, kad skaitytojas, ypač naujas vadovas arba naujas programuotojas, išgirstų. Pavyzdžiui, kai aš išdrįsau tapti įmonės vadovu tik ketvirtame kurse, minėtieji mano bendraklasiai jau šešiolikos metų patyrė pirmąjį bankrotą arba dvyliktoje klasėje jau buvo įmonės vadovai. Visur yra itin svarbus ankstus startas. Nenusivilkite, jeigu dar nesate priekyje, tinkamai priimdami sprendimus – tokie anksčiau ar vėliau tapsite. O anksti pradėjus, reikia dirbti ir „hard“, ir „smart“ būdu.
Kaip ir apibendrinau bei sakiau Neriaus Jasinavičiaus tinklalaidėje (ankstesniame įraše), man įmonė tapo asmeninio tobulėjimo, transformacijų ir nuostabių gyvenimo patirčių terpė, kurioje galėjau save visiškai realizuoti, atrasti, suvokti ir keisti. Keičiuosi ir dabar, kasmet ir kas savaitę su kiekvienu mūsų komandos SPRINTU. Kelias buvo išties nelengvas ir įdomus, tad šiuos įrašus ir rašau tam, kad galbūt kuris jaunas, naujas vadovas suprastų, kad jis ne vienas. O kitiems parodyčiau, kad pamažu, kryptingai ir sistemingai dirbdamas, gali pasiekti tai, ko nori ir apie ką svajoji, svarbu nepasiduoti. Viskas yra išmokstama, o sunkiausia keistis pačiam, bet tai tikrai įmanoma.