Nuo svajonės apie „Cadillac Escalade“ iki „PrestaRock“ kūrimo: mano 15+ metų trukusi kelionė

Paskutinius porą metų išgyvenu kažkokį vidinį konfliktą dėl to, kad nustojau rašyti. Rašymas man visuomet labai patiko, nuo jo iš esmės ir prasidėjo mano karjera. O šiais metais ilsėdamasis Bulgarijos saulėtame paplūdimyje, skaičiuodamas savo jau trisdešimt trečiuosius metus supratau, kad visgi jau nebeturiu ko prarasti. Kaip kad liudija TikTok’o reels’ai, tavęs ar vienaip, ar kitaip nemėgs ar peiks. Jeigu būsi turtingas, tai sakys, kad ką nors apvogei. Jeigu būsi vargšas, sakys, kad esi tinginys, kuris nieko gyvenime nepasiekė.

Ir šioje vietoje aš kažkaip pagalvojau, jog iš tiesų, kaip kad V. Franklis knygoje „Sielogyda“ rašo, turiu išplėšęs labai daug tų sovietinių (pamenate, kur kitoje pusėje būdavo koks nors patarimas, ką sėti arba kaip augalus prižiūrėti) kalendoriaus lapelių. V. Franklis sako, jog nepaisant, kas vyko tų kalendoriukų momentais, reikia išmokti pasidžiaugti apskritai, kiek daug tų jų sukaupei. Ir čia kažkaip aš naiviai galvoju, kad ta mano istorija tokia vis tiek netipiškai kitokia. Taigi, apie tai, kiek daug netikėtų smulkių ir mažų atsitiktinumų pasuko mane ir užaugino tokį, koks esu šiandien.

Dar viena neabejotinai įstrigusi mintis buvo išgirsta 2020 m. LOGIN konferencijos metu: „Kas įrodo, kad tu prieš dešimt metų buvai toks pats, kaip šiandien?“ Toks filosofiškai įdomus klausimas: ar dabartinis aš esu tas pats žmogus, kuris buvau prieš dešimt metų? Prieš penkiolika metų? Kas aš tuomet šiandien? Ir kuo galiu tapti dar po dešimties metų? Bet apie viską iš pradžių…

Visuomet buvau aktyvus paauglys, kuris domėjosi begale dalykų: nuo sąmokslų teorijų iki filmų, serialų ir kt. Sulaukus ~15–16 metų mano svajonė buvo turėti

„Cadillac Escalade“. Šį mano svajonių visureigį (būtent tokį, kokio ir norėjau) matote aukščiau esančioje nuotraukoje.

Jau tuomet aš, paikas penkiolikmetis, nusprendžiau, kad ateityje būsiu įmonės vadovas. Va tiesiog taip. Net neabejojau ir tuo, kad dar iki 18 metų tokį įsigysiu. Mano dievukas buvo Bilas Geitsas, nors ta meilė jam buvo dažnai susipriešinusi su nekaip veikiančiais Windows’ais, kuriuos nuolat reikėjo perrašinėti. Ir  nenustebinsiu pasakydamas, kad realybėje viskas šiek tiek užtruko. Deja, bet visureigio, idealiai tokio „Cadillac Escalade“,  vis dar neturiu. Oh well…  Užtat šita gyvenimo kelionė man augant kartu ir tampant žmogumi, kuris galbūt kažkada galės uždirbti milijoną eurų, įgavo įdomių posūkių.

Labai tikiuosi, kad perskaitę mano patirtį ir tai, kaip aš siekiau tikslų, gausite bent truputį įkvėpimo. Galbūt sužadinsiu aistrą daryti dar daugiau. Galbūt išmoksite ir darysite kitaip nei aš. O gal tai tebus įdomus svetimos istorijos skaitinys apie sėkmes ir nesėkmes?

Taigi, buvau vaikinukas, kuris svajodavo apie hakerius. Ar esate matę 1995 metų filmą Hackers?

Domėjausi tokiomis asmenybėmis, kurių turbūt jau nežinote, pavyzdžiui, Kevinu Mitnicku.  Pasižiūrėkite filmą TakeDown.

Štai kas buvo mano herojai tuo metu. Pamenu, iš kažkur nelegaliai gavau įrašus apie tai, kaip JAV hakeriai taršo konteinerius ir ieško informacijos, kaip bando hakinti pirmuosius išmaniuosius šviesoforus ir kt. Kitaip tariant, buvau viskuo besidomintis, smalsus kompiuterių entuziastas.

Bet turbūt reikšmingiausią šio periodo lūžį skirčiau savo lietuvių kalbos mokytojos sūnui, kurio vardo jau dabar tikrai nebepamenu. Jeigu ne jis, tikėtina, niekada nebūčiau čia ir nerašyčiau straipsnių savo darbuotojams, tuo labiau Jums, mano mielieji pamiršti skaitytojai.

Lietuvių k. mokytojos sūnus tuomet buvo turbūt vienas pirmųjų, Lietuvos tapus ES dalimi išvykęs dirbti į Angliją. Dirbo jis brokeriu ar tai finansų guru vienoje iš didžiausių Jungtinės Karalystės finansų įmonių. Grįžęs į Lietuvą jis mums, „Ąžuolyno“gimnazijos moksleiviams, skyrė vieną pamoką pasakodamas apie tai, kas padarė jį sėkmingu ir kaip jis nukeliavo net iki Didžiosios Britanijos sėkmingiausio finansinių paslaugų sektoriaus. Anuomet dangoraižiai ir stikliniai pastatai mums, moksleiviams, buvo matomi tik filmuose.

O ir pats pasakotojas atrodė toks keistas ir savotiškas: buvo užsivedęs, toks motyvuotas ir, atrodo, nenormalus. Iš kur tiek to perdėto optimizmo? Kalbėjo apie sėkmingą gyvenimą ir sėkmingo gyvenimo mokytojus, dabar jau žinomus kaip koučerius. Kalbėjo apie tai, kad jeigu labai nori, viską pasiekti – užteka pamąstyti, ir kažkokia mistinė minčių galia pritrauks visą tą sėkmę tau. Suprask, būsi turtingas ir laimingas.

Nieko nesupratau. Galvojau, kad tai neįmanoma ir kad kaip gali būti, jog panorėsiu ir tapsiu tokiu: turtingu ir sėkmingu. Juk tai neįmanoma. Naujasis mano sutiktasis pasakojo ir apie savęs įtikinėjimą, apie tai, kad reikia kartoti, jog esi nuostabus ir panašiai. Turbūt dabar tai nebestebina ir šiais laikais visa tai vadinama tiesiog afirmacijomis.

Visa tai, ką jis pasakojo, iš tiesų buvo Briano Tracy’o ir Tonio Robbinso mokymai. Po šio savotiško „seminaro“ pradėjau domėtis šiais sėkmingo gyvenimo mokytojais. Smalsumas užkabino mane, kas jie ir apie ką jie kalba.

Paskatintas audioknygos įtakų, prisiklausęs apie minčių galią ir įtikinėjimus, iš santaupų nusipirkau pirmąjį MP3 grotuvą.

Kadangi mano šeima nebuvo pasiturinti, o ir aš buvau taupus, gavau brokuotą (defektuotos išvaizdos ir subraižytą) MP3 grotuvą, kurį dar dabar turiu stalčiuje. Pamenu, kainavo 50 Lt vietoje 80 Lt, o tai tuomet 10-okui ar 11-okui buvo didžiausi pinigai. Galvoju, kad tokia suma man turbūt prilygo kokiam geram tūkstančiui eurų dabar.

Nuo to momento kiekvieną dieną eidamas į mokyklą ir iš jos (tekdavo važiuoti per pusę Klaipėdos į prestižinę gimnaziją) klausydavausi audioknygų. Esu išklausęs turbūt visas įmanomas Briano Tracy’io knygas. Neperdedu.

Žvelgiant į praeitį reikia suprasti, kad visa tai vyko 2006 metais, kai B. Triacy’io knygos buvo pripažintos ne tiek saviugdos bei mokomosiomis, bet vos ne šarlatanizmu ir apgaule. Vis dėlto, kaip bebūtų keista, nemažai dalykų, nagrinėjamų jose, yra tikra tiesa. Net ir dabar populiari Eat-The-Frog taktika jau tuomet man buvo žinoma. Turbūt dabar nerasite nė vienos savipagalbos knygos be šios metodikos aprašymo. Galvoju ir juokiuosi: tuomet juk buvau paauglys, tiesiog keliaujantis į mokyklą. Ir tą taktiką jau tuomet taikiau pradėdamas rašyti savo pirmąjį tinklaraštį, kurį šiandien skaitote.

Žvelgiant atgal nuostabu, kaip viskas prasidėjo nuo, rodos, mažo atsitiktinumo: išgirdus vieną visiškai atsitiktinį žmogų kalbant. Nei jis buvo mūsų mokytojas, nei jis turėjo būti toje mokykloje. Tiesiog kažkaip netyčia savaime gavosi, kad lietuvių k. mokytoja jį pasikvietė, norėdama padaryti kitokią pamoką.

Pamenu,  daugelis aplinkinių tai atmetė kaip visišką nesąmonę, bet kažkas manyje sužadino smalsumą. Būtent tą dieną nusprendžiau klausytis tų audioknygų. Tai, ką kiti vadino nesąmonėmis, tapo mano visos šios kelionės pagrindu. Tos ankstyvos pamokos, kurias kukliai tyrinėjau važiuodamas į mokyklą, skatino mane svajoti daugiau, dirbti racionaliau ir, galiausiai, dar po kelerių metų atvedė prie PrestaRock kūrimo.

Keista, kaip kartais mažiausi atsitiktinumai – tiesiog sužadintas smalsumas klausytis audioknygų – gali pakeisti visą tavo ateitį. Man tai buvo pirmasis žingsnis kelionėje, kuri tęsiasi jau 15+ metų.