Nuo pagrindų iki tobulumo: mano patirtis su „Presto-Changeo“

Ankstesniame įraše dalinausi mintimis, kaip netyčia ir netikėtai prisijungiau prie Presto-Changeo, dar žinomos kaip Everything is Possible (EIP) Concepts Inc. – JAV įmonės, kurioje darbavausi programuotoju.

Šiek tiek jau rašiau ir apie užuomazgas, ką ši įmonė suformavo manyje bei kaip padėjo suprasti, kas iš tiesų yra geras programuotojas, užtvirtinto, kaip reikia dirbti su klientais (matant iš pavyzdžio), leido tapti tuo, ką šiandien vadinu geru darbuotoju bei ko tikiuosi iš darbuotojų ir aš pats.

Taip, dirbdamas su amerikiečiais ir rašydamas kodą komandoje aš supratau, kad tai nėra laisvai samdomo specialisto ar dirbančio sau programuotojo kodo rezultatas. Mane apėmė noras būti geriausiu vien dėl to, kad komandoje praktiškai visi buvo vyresni už mane ir turintys bent ~10+ metų programavimo patirties. Kartu apjungiau ir B. Treisio mintis apie „excellence“ – žodį, kuriam nerandu lietuviško vertimo.

B. Treisis audioknygose, kurias klausiau būdamas 16 m., sakė, jog tam, kad būtum geriausias, privalai tapti nepakeičiamas savo srities profesionalas. Turi dirbti daugiau už kitus, rodyti, jog nori ir moki, pasilikti darbe ilgiau nei kiti, būti proaktyvus, tapti dešiniąją savo mokytojo ranka. Žodis „excellence“ dirbant šioje kompanijoje ir kuriant PrestaShop el. komercijos sprendimus tapo mano praktiniu išsipildymu, nuo kurio daugiau niekada ir neatitrūkau.

Taip pat B. Treisis sako, jog paslaptis slypi mažose detalėse. Pavyzdžiui, siųsdamas sutartį klientui pridėk paaiškinimus į dažniausiai užduodamus klausimus, prie laiško prisek sutartį tokiu formatu, jog būtų patogu pasirašyti, užpildyk rekvizitais ir kt., o ne tiesiog ją siųsk tik tam, kad siųstum. Kitaip tariant, yra mažos pastebimos detalės, kurias tik dėl patirties (work hard) pastebėjęs ir patobulinęs gali tapti geresnis už kitus.

Visa tai ypač aktualu programuojant. Tai, kaip tu pavadini savo metodus, kintamuosius, kaip sugebi parašyti kodą, jog jį vėliau perskaitytų kiti, panaudotų pakartotinai ir nesudėtingai išplėstų, yra visas menas. Esu dėkingas, kad Presto-Changeo įmonėje buvo laikomasi šių vertybių, o tuo pačiu jas sugebėjau įprasminti tuomet rašydamas kokybišką kodą.

Antra, smagu, kad dirbdamas šioje įmonėje nenustojau tobulėti ir toliau mokiausi. Būtent matydamas ir jausdamas daugiau patirties turinčių mentorių pagalbą ir kodo peržiūras supratau, kad programavimo srityje turiu itin daug kur tobulėti, tad perskaičiau pirmąsias savo angliškas knygas, pavyzdžiui, The Pragmatic Programmer: From Journeyman to Master.

Tie, kurie dirba mano srityje, nepaneigs, kad šita knyga kartu su kitomis Code Complete knygomis yra turbūt Biblija ir bet kokiam pradedančiajam ar labiausiai patyrusiam programuotojui privaloma perskaityti knyga.

Be karjeros augimo šiek tiek daugiau supratau ir apie tai, kaip dirbti su komanda. Kiekvienais metais mus, dirbančius visame pasaulyje, vieną kartą suburdavo Europoje.

Pamenu, jog pirmą kartą keliavome į Amsterdamą, vėliau – į Barseloną, kur mūsų laukė prabangios degustacinės vakarienės, pramogos ir, taip sakant, mano pirmieji teambuilding’ai. Jeigu ne Presto-Changeo, turbūt taip anksti nebūčiau pradėjęs keliauti po užsienį vien dėl savo taupumo. Komanda ir darbas atvėrė man ne tik karjeros galimybes, bet ir asmeninio augimo potencialą.

Šitą pavyzdį vėliau perkėliau į PrestaRock: tuomet su dar trijų ar keturių žmonių komanda bei antrosiomis pusėmis kalėdinės vakarienės keliavome į vieną žinomiausių Kaune restoranų – „Medžiotojų užeigą“, kur ne tik nauji darbuotojai, bet ir pats pirmą kartą paragavau žvėrienos, beje, praėjus jau keleriems metams po pirmojo mano paties teambuilding’o.

Ta vakarienė, kiek pamenu, mums tada kainavo vos ne penktadalį mėnesio išlaidų, bet tai jau buvo išmokta. Buvo noras kopijuoti ir duoti kolegoms tai, ką pats patyriau, bei tuo pačiu nustebinti ir leisti naujiems darbuotojams jau PrestaRock augti ne tik kaip specialistams, bet ir kaip asmenybėms, nes Presto-Changeo padėjo man užaugti visomis prasmėmis.

Na ir paskutinis turbūt trečias dalykas, kuris išliko atmintyje – tai amerikietiška kultūra. Mes, dirbdami Europoje ir Lietuvoje, tikrai nesuprantame to, kad žmonės JAV keliasi 5 val. ryto, bene 2 val. keliauja į darbą, tuomet atidirba vieną pamainą viename darbe, trumpam užkanda, keliauja į kitą darbą ir grįžę vidurnaktį dar kažką pasigamina ir tik tada keliauja poilsio. Ir visa tai tam, jog pasiektum tą vadinamąją amerikietišką svajonę.

Išties dirbdamas šioje darbovietėje, kai mūsų prašydavo papildomai mokytis ir domėtis net savaitgaliais ar kartais padirbėti net po 60 val. per savaitę, supratau, kad paprastam, ambicingam ir siekiančiam tikslų amerikiečiui visa tai yra normalu. Tiesiog normalu.

Aš jau nekalbu apie praeitą kartą aprašytus pasiteisinimus, kurie niekam neįdomūs ir niekas jų neklauso. Nepatinka, nedirbk. Bet apie tiesiog reikia turėti labai aiškų ir primityvų suvokimą, t. y.:

• Darbas turi būti atliktas taip, kaip reikia, ir be klaidų;
• Darbas turi būti atliktas laiku arba greičiau;
• Jeigu reikia pasėdėti ilgiau, tai normalu, nes reikia duoti rezultatą;
• Rezultatas (ir tinkamas) yra svarbiausia. Pasiteisinimai neįdomūs;
• Inovacijos. Amerika yra šalis, kuri kuria, o kiti įgyvendina;
• Nuolatinis augimas (ir mokymasis) yra visa ko variklis.

Tad šiandien net ir man šypsena nušvinta veide, kai įsivaizduoju save iš neturtingos šeimos, dar prieš keletą metų turėjusios išgyventi už 10 Lt per dieną, ir menu tą antro ar trečio kurso studentą, visiškai save išlaikantį, užsidirbantį ir išgyvenantį tą amerikietiškąją svajonę čia pat, Lietuvoje, su nedideliais pabėgimais į užsienį ir pasaulio pažinimu.

Ir visa tai – mano tinkamos karjeros pradžios, nemokamo darbo, ambicijų, noro ir bandymo save realizuoti rezultatas. Pradėjimo anksčiau, darymo daugiau, atsakomybės ir „excellence“ siekio.

Niekada neskaičiavau, ar PrestaShop forumo įrašai nors kartą atsipirks, niekada negalvojau apie tai, jog mano tinklaraštis atves man klientų. Viskas, atrodo, išėjo savaime ir netyčia.

Bet ar viskas buvo tik darbas? Sužinosite jau kitame įraše.