NAUJAS BIURAS, NAUJI DARBUOTOJAI, NAUJAS AŠ

2017 metų liepos mėnuo, vasaros vakaras, aš naujame mūsų įmonės biure Kaune, Petrašiūnų rajone. Už nugaros plieskia vakarinė saulė ir tvyro +30 laipsnių karštis. Vietoje malonaus pasivaikščiojimo prie Kauno marių aš „copy-paste“ klijuoju jau penktą sąskaitą klientams. Ir mąstau: juk taip negali būti – koks mano, vadovo, gyvenimas!

Tuo metu jau buvome bene vienintelė Lietuvoje PrestaShop įmonė, dirbanti taip, kaip reikia. Trejus metus augome, stiprėjome, uždirbome vis daugiau. Bet problemos niekur nedingo – projektų buvo per daug, komanda nespėdavo jų atlikti, klientai pykdavo, o aš… Aš vis dar buvau „pusiau viskas“: programuotojas, testuotojas, projektų vadovas ir analitikas viename.

Nusprendžiau plėsti įmonę, nes augo ne tik projektų kiekis, bet ir jie patys sudėtingėjo. Vienas projektas tapo toks didelis, kad jį apsiėmę praktiškai nebespėdavome aptarnauti esamų klientų papildomų poreikių. Pastarieji pykdavo, tad reikėjo suskirstyti darbuotojus į dvi pseudokomandas: vieni kuria naujus projektus, kiti vysto esamus.

NAUJAS BIURAS – NAUJA PAKOPA

2017 metų pavasarį persikėlėme į naują biurą, į aštuntą aukštą, iš kurio atsivėrė Kauno Petrašiūnų panorama. Darbų buvo tiek, kad ir toliau pasilikdavau iki vėlumos, todėl apsaugos darbuotojai mane praminė „antra pamaina“. Nežinau, ar tai reikėjo priimti kaip komplimentą, ar kaip pašaipą.

Kartu su nauju biuru, mums augant ir plečiantis, atsirado pirmieji ir iki šiol tebedirbantys darbuotojai. Mūsų vyr. programuotojas išsklaidė mitą apie nemotyvuotus darbuotojus, nes aš jau buvau praradęs viltį. Žmogus nagingas, pareigingas, visada ateina laiku, mokosi, greitai perpranta užduotis. Tobulas darbuotojas!

O atsakomybės jausmą įrodo ir tai, kad, pamenu, jam kaip naujokui skyrėme užduotį paleisti vieną periodinę užduotį, tai tik po gero mėnesio tikrindami serverio išrašus su senbuviu programuotoju galvojome, kaip įmanoma, kad ta periodinė užduotis pasileidžia, jeigu serveryje nenustatytas CRON.

Pasirodo, kad naujokas buvo toks atsakingas, jog niekam nesakęs kiekvieną rytą atėjęs į darbą tą kompiuterinę komandą paleisdavo rankiniu būdu. Ir nė karto nepamiršo.

Naujai pasamdyti tinkamai dirbantys darbuotojai. Dar stambesni klientai ir jų pasitikėjimas mumis. Taip atsirado dar daugiau motyvacijos daryti daugiau, greičiau ir tiek, kiek įmanoma.

KAIP PIRMĄ KARTĄ SUPRATAU, KAD NESU VADOVAS?

Vis dažniau užduodavau sau klausimą, kad jeigu programavimą gali atlikti kiti, tai galbūt ir kitus darbus, pavyzdžiui, valdyti projektus, gali kitas žmogus, o ne aš.

Vieną dieną pasamdėme patirties turinčią projektų vadovę. Daviau jai užduotį: paruošti bendradarbiavimo sutartį pagal šabloną. Ji padarė… tik neteisingai įrašė kliento rekvizitus. Pataisėme. Kitą kartą – vėl tas pats.

Aš susinervinau:
– Žiūrėk, taip negalima!

Ji atsakė:
– Kaip aš galiu padaryti teisingai, jei nėra instrukcijų, procesų, vidinių sistemų? Iš kur man žinoti?

Tai buvo mano „AHA!“ momentas. Supratau, kad problema ne darbuotojuose – problema sistemoje, kurios… nebuvo.

O pasamdžius dar keletą žmonių ir pradėjus juos lyginti, kad štai, vienam pasakai, ir padaro, o ant kito gali rėkti, ir vis tiek „nedaeina“, pradėjau ieškoti atsako. Jo ilgai laukti nereikėjo. Mano pirmuoju atsaku tapo nuostabi Tomo Misiukonio knyga „Vadovas per 24 val.“.

KAIP TAPTI VADOVU PER 24 VALANDAS?

Žinote tas programuotojams skirtas „for Dummies“ knygas? Atrodo, kad jos daug vertės nekuriančios, bet pasėjančios pagrindus. Vis dar mąstydamas programuotojo matymu, knygyne netyčia aptikęs analogišką knygą pagalvojau: „blogiau nebus“.

Ir išties visos šitos istorijos turbūt juokingiausias momentas – kad tos knygos pavadinimas yra taiklus. Aš mintyse vis dar nežinojau, ko ieškoti, nes buvau tiesiog specialistas, tiesiog programuotojas, o per 24 valandas norėjau tapti vadovu.

Nežinojau, jog reikėtų ieškoti kokios nors koučingo knygos, nes nebuvau apie tokį girdėjęs. Atlygio sistemos?  Moki, kiek galvoji, kad darbuotojas vertas. Motyvacija? Apie morką nieko nežinojau, o bizūną, kaip jau rašiau, buvau įvaldęs.

Ir vis dėlto ši knyga tapo raktu į sėkmę ir atrakino visus mano kelius į tolesnį mokymąsi, kuriam vėliau skyriau visą savo įmonės uždirbtą pelną, laiką ir, kaip mėgstu sakyti, po KTU magistro turbūt pabaigiau dar du universitetus.

NAUJAS ĮRANKIS – GRĮŽTAMOJO RYŠIO POKALBIAI

Tąkart iš šios knygos pasiėmiau esminius dalykus – susitarimus ir veiklos grįžtamojo ryšio pokalbius. Perskaitęs šią knygą, aš tiesiog gal dvi-tris valandas skirdavau pasiruošti vienam pokalbiui. Taip norėjau būti geras ir tiek stengiausi.

Mano pirmieji pokalbiai vyko tiesiog žiūrint į ranka susirašytą lapą ir net negirdint, ką atsako darbuotojas. Man bandant išlaikyti iš anksto paruoštą skriptą bei nenukrypti nuo temos visa tai atrodė taip dirbtinai. Ir vis dėlto tai veikė! Bene iškart su pirmaisiais pokalbiais įmonėje vyko teigiami pokyčiai.

Nuo to laiko mūsų įmonėje kas tris mėnesius vyksta grįžtamojo ryšio pokalbiai. Tai tapo galimybe talentingiems darbuotojams greitai augti – kai kurie jų vos per pusmetį sugeba pasikelti atlyginimą net 500 ar 600 Eur į rankas.

Kita vertus, man prireiks dar bent metų ar dvejų suvokti, ką darau ne taip, bei įgauti praktinės patirties iš mokymų ir apskritai bendravimo su darbuotojais tam, kad suvokčiau tai, ką buvau perskaitęs dar 2017 metais. Visa tai apibendrina mano naujas pamokas ir augimo etapą kartu su biuro pasikeitimu.

KO IŠMOKAU NAUJAME BIURE?

Bebaigiant turbūt iš viso šito įrašo reikšminga būtų išsinešti tai, kad neretas vadovas, juo tapęs netyčia ir neturėdamas pavyzdžių iš aplinkos, neturi terpės susivokti, ką daro ne taip, kol neatsiduria bergždžioje situacijoje. Status quo nebetenkina. Situacijos, kai prarandi viltį ir atrodo, kad viską mesi, tos vadinamosios krizės, priverčia tave ieškoti atsakymų. Bėda, kad nežinai, kokius klausimus turi užduoti.

Antroji žinutė iš šio straipsnio, kurią norėčiau, kad skaitytojas išsineštų – kad kitaip nei technologiniuose dalykuose (krioklio ir AGILE metodai) darbas su žmonėmis reikalauja daug daugiau laiko žinių pritaikymui, išbandymui ir patirties įgijimui. Tam, kad suprasčiau, jog nemoku vesti grįžtamojo ryšio pokalbių perskaičius knygą, reikėjo dar trijų ar keturių kartų (beveik metai kas tris mėnesius), ir tik tuomet nužygiavau susipažinti su Tomu asmeniškai į jo vedamus OVC kompanijos mokymus. Čia technariui įprasti greiti atsakymai veikia kiek kitaip.

Ir trečias svarbiausias momentas – apsisprendimas. Vienas dalykas yra nesuprasti, ko nežinai, ir nemokėti, bet visai kas kita yra tiesiog apsispręsti būti kitokiu ir taisytis. Būtent biuro pakeitimas ir buvo tas kertinis apsisprendimo momentas: nusprendžiau augti ne tik kaip specialistas, bet ir kaip vadovas. Jeigu esi apsisprendęs veikti ir daryti – rasi kelią.

Ir ketvirtas dalykas: būtų teisinga pasakyti, kad tuomet, 2017 metais, Lietuvoje nebuvo nei daug knygų, nei daug geros medžiagos, tad man pasisekė, jog iškart papuoliau pas geriausius konsultantus, bet apie tai –jau kituose įrašuose.