Mano pirmoji pažintis su „PrestaShop“ ir žmogus, nuo kurio prasidėjo „PrestaRock“ įmonės kelias

Praeitame savo istorijos įraše aprašiau, ko išmokau pirmajame laisvai samdomo programuotojo darbe ir kaip jau tuomet įgyvendinau išklausytas B. Treisio mintis apie tai, kad reikia būti iniciatyviu, tapti nepakeičiamu, kurti vertę ir visada žengti vienu žingsniu toliau.

Turbūt būtų teisinga sakyti, kad be WordPress labiausiai domėjausi tuomet itin populiariu CodeIgniter MVC architektūros karkasu. MVC architektūra programavime žengė pirmuosius žingsnius, lygiagrečiai kūrėsi ir pirmieji karkasai. Kartojau tas pačias aprašytas praktikas, kai tiesiog nusirašydavau CodeIgniter funkcijas ir iš sąsiuvinio mintinai mokydavausi, kad geriau viską suprasčiau.

Savo tolesnei karjerai išnaudojau tą pačią svetainę smaizys.lt, kurioje dedikuotą puslapį skyriau tiems, kurie norėtų mane pasamdyti, bei aprašiau, ką tuomet mokėjau. Ir štai įsivaizduokite: prieš stodamas į pirmą kursą, sulaukiu savo dabartinio mentoriaus Audriaus Lučiūno el. laiško. Gal štai noriu pas jį darbuotis?

Taip, taip, čia ant nosies gyvenimo iššūkiai ir baimės: naujas miestas, universitetas, o aš liepos mėnesį gaunu nuostabų pasiūlymą dirbti pagal tikrą darbo sutartį už gerus 800 Lt į rankas, kas tuomet man buvo kosminiai pinigai.

Dirbti su tikru programuotoju buvo nauja patirtis. Jaučiau neapsakomą pagarbą ir kartu autoritetą, savotišką baimę. Čia ne kaip laisvai samdomas programuotojas, kurio kodo niekas kitas, apart tavęs, nemato. 

Iš pradžių buvo gėda rodyti kodą, norėjosi viską padaryti kuo geriau. Peržiūrėdavau kiekvieną kodo eilutę, daug testuodavau ir tik kai įsitikindavau, kad tikrai nėra prie ko prikibti, perduodavau peržiūrai. 

Audrius visada kodą pataisydavo ir duodavo patarimų, ką dar reikėdavo įgyvendinti ar ką perdaryti. Šio darbinio etapo metu kokybė man tapo vertybe. Negalima rašyti prasto programinio kodo, reikia jį visada taisyti iki tol, kol bus tinkamas. Negalima nusileisti, supratau, kad vieną kartą padarius teisingai, kodas visuomet bus lengviau išplečiamas, paprastesnis. 

Iš esmės būtent Audriui esu dėkingas už šią vertybę, kurios pagrindas ir yra mūsų PrestaRock įmonė ir joje atliekami darbai. Galbūt dėl to esu gana smulkmeniškas ir nuolat „kimbu“ prie smulkmenų.

Ir šiandien, kai sutinku Audrių konferencijose ar kai jis aplanko, visada savo darbuotojams sakau ir rodau, kad štai, žiūrėk, be šio žmogaus nebūtų nei tavęs, nei manęs, nei PrestaRock kompanijos. Štai dar vienas atsitiktinumas, kuris nulėmė visą gyvenimo kelią.

Vis dėlto pirmasis mano darbas prasidėjo ne nuo PrestaShop, kurios 1.1 versiją tuomet naudojo Audriaus vystoma įmonė, bet nuo žaidimo lęšiams su tuo pačiu CodeIgniter laimekpremio.lt. Sukūrus ir visai sėkmingai atlaikius nemenką lankomumą, mano sistema pateisino lūkesčius, tad pradėjome darbuotis prie pagrindinės el. parduotuvės su PrestaShop. Jai kūriau nesudėtingus modulius ir papildinius pagal iš anksto aprašytas užduotis.

Pamenu, kaip tą vasarą, deja, sugedo mano stacionarus kompiuteris. Ir jau nepamenu, kas ten buvo: ar tuo metu keitėsi RAM kartos, ar kažkas, kad detalės reikėjo laukti gal porą savaičių. Jaučiausi tragiškai – tik pirmasis naujas darbas, o čia va štai tokia nesėkmė! Kaip aš atrodysiu prieš darbdavį? Galvos, kad išsisukinėju ir nenoriu dirbti.

Bet, nepaisant to, kolega manęs išlaukė ir po nemokamų atostogų priėmė atgal darbuotis su PrestaShop. Buvau itin nedrąsus vaikis, kuris pabijojo dar kartą nuvilti darbdavį, išsigando, kad reikės eiti į paskaitas, o paskaitų (ypač pirmame kurse) su darbu nepavyks suderinti, ir pabėgo. Štai kokį laišką tuomet rašiau:

Dabar, kai pagalvoju, buvau tipinis junior’as: nežinantis, ko nori, išsigandęs ir dar net nepraėjus visiems trims mėnesiams pabėgęs ir pasidavęs. Bet galbūt taip turėjo būti?

Juokinga ir keista, bet per mano visą karjerą ir gyvenimą darbas su Audriumi tuos mažiau nei tris mėnesius buvo vienintelis etatinis darbas, kurį esu dirbęs. Ir šiandien esu be galo Audriui dėkingas ir jaučiu neapsakoma pagarbą. Šiandien vis sutikęs mane sako: kreipkis į mane „tu“. O aš jam kiekvieną kartą atsakau, kad negaliu, nes tiesiog neapsiverčia liežuvis sakyti „tu“ vietoje „jūs“.

Turbūt čia yra vienas tų momentų, kai pats kolega net neįsisąmonina ir nesuvokia, kokį kaip programuotojo požiūrį per tą trumpą laiką manyje pasėjo, nuo ko atsispyriau, o tuo pačiu ir kokią tolesnę mano karjerą netyčia sukūrė. Visa tai materializavosi į PrestaRock. Vienas paprastas laiškelis. Vienas paprastas atsitiktinumas ir susitikimas gyvenime.

Ir dar šiandien pamenu, kaip berods pasirašyti dokumentų kolega pas mane atvažiavo Iš Vilniaus į Kauną, Šilainių mikrorajoną, ir nusivedė mane valgyti kebabų. Juokinga, bet tuomet sužinojau, kad, pasirodo, Kaunas yra ir kebabų miestas. Va tai tau: ir karjera, ir miestas, ir programavimo įgūdžiai, ir pirmoji pažintis su PrestaShop.

Tolesniuose įrašuose bus tik dar įdomiau, nes pagaliau kalbėsiu apie tai, kas suformavo PrestaRock –nuostabią jau dešimt metų veikiančią įmonę, kurioje, leisiu sau drąsiai pasakyti, dirba geriausi Lietuvoje programuotojai, naudojantys PrestaShop sistemą.