Kaip per dieną iš vadovo virtau tvarkytoju? Ir ko ši patirtis mane išmokė?
Ankstesniame įraše pasakojau apie tai, kaip sprogo mano pirmieji burbulai manant, jog viskas bus taip pat lengva, kaip kad dirbant vienam. Rašiau apie tai, koks šokas mane ištiko, kai supratau, kad, pasirodo, pradedant dirbti su žmonėmis reikia turėti ir kietųjų, ir minkštųjų įgūdžių.
Ir nors sąmoningai dar porą metų šių dalykų iki turbūt gerų ~2016 ar 2017 metų dar nesuvokiau, galiu pasakyti, kad burbulų buvo ir daugiau. Kaip aš tapau viso aukšto valytoju? Kaip maistą į darbą nešiausi ne dėl to, kad sveikai valgyčiau, bet todėl, kad nebuvo iš ko jo nusipirkti?
Taigi, štai mes jau turbūt 2015–2016 metais kartu su kolegomis dizaineriais darbavomės iš vieno biuro. Viskas daugiau nei smagu – į tualetą negali išeiti neužrakinęs ekrano (beje, dar dabar niekada nei namie, nei darbe nepalieku atrakinto kompiuterio), nes grįžęs mažų mažiausiai rasi pelytę priklijuotą po stalu, šlepetes vos vos besilaikančias rasi pakabintas ant pradaryto lango krašto, o savo darbalaukyje, sakykime, vaizdus apie natūralų gyvūnų gyvenimą ir dauginimąsi. Viskas atrodo smagu: keliauji į darbą lipdamas Kaune esančiais Kauko laiptais kas rytą į senamiesčio biurą, kolegos smagūs, bendravimas puikus, klientų, atrodo, yra. Bet ar iš tikrųjų viskas taip?
Deja. Būdamas jaunas, neįvertinau to, apie ką jau rašiau praeitą kartą. Galvojau, kad štai jeigu aš dabar uždirbu po gerus 6000–7000 Lt per mėnesį, tai dirbdami drauge uždirbsime dvigubai tiek. Pasirodo, ne. Nesiplečiant apie ankstesnio įrašo temą, realybė man smogė į veidą tuo, kad pirmaisiais metais už praktiškai tą pačią ar vos didesnę sumą teko išgyventi jau dviem ar net trims darbuotojams. Nepamirškime nuomos. Viskas, ką aš uždirbu, dabar dalijama iš trijų.
Ir taip, kaip tikras vadovas (giriasi E. Muskas, J. Bezosas ir kiti), aš sau buvau pasidaręs 0,125 etato, kuris padėjo uždirbti minimalų atlyginimą vien tam, kad turėčiau iš ko išmokėti atlyginimą savo pirmajam darbuotojui, o vėliau ir antrajam. Psichologinis smūgis. Atrodo, kad vėl krentu į savo vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus, taip sunkiai dirbęs ir vos ką tik iš jų išlipęs.
Psichologiškai man, save vadinančiam vadovu, iš gero gyvenimo ir geriausio darbuotojo bei, atrodo, jau pasiekusio savo amerikietiškąją svajonę IT pasaulio guru, buvo itin sunku vėl grįžti į nepriteklių. Na, šiek tiek gal sutirštinu, bet savo išlaidas skaičiuodavau mėnesio ir dienų tikslumu. Keliones buvau pamiršęs. Prabangias pramogas stengiausi suvaldyti ir nebeskirti joms pinigų. O maistą gamindavausi ir į darbą nešdavausi ne dėl to, kad norėdavau sveikai maitintis, bet todėl, kad pietūs po 5 Lt (1,5–2 Eur) per dieną buvo per brangu. Galvojau apie tai, kaip išgyventi iš santaupų, kaip, svarbiausia, išmokėti atlyginimą darbuotojams ir tuo pačiu kad dar kažkiek liktų man iki dividendų išmokėjimo vasarą.
Kartais atrodo, kad iš šitų žiurkių lenktynių taip niekada ir neišbridau, net mūsų įmonės kultūroje parašyta, kad įmonė visada pirmiausia paisys darbuotojo, o tik vėliau įmonės interesų. Turbūt toji pirmoji patirtis visa tai suformavo. Bet suformavo ne tik tai. Šiandien galiu pasigirti, kad kaip tikras vadovas visame savo aukšte savaitgaliais vienas pats tvarkiau biuro patalpas, o nemaloniausia, ką teko daryti – tai gerus keletą metų valyti apdergtą viso aukšto tualetą.
Ir kai rašau šią istoriją, man visada norisi šypsotis, nes atrodo, kad kiekviename savo karjeros ir verslo žingsnyje viską dariau šiek tiek sudėtingiau nei visi kiti. Pavyzdžiui, mūsų aukšte buvo įsikūręs kažkoks neįgaliųjų būrelis: žmonės turėjo psichologinių sutrikimų. Nėra taip, kad šaipausi ar turiu kažką prieš, bet tą būtina paminėti siekiant paaiškinti, kas dėdavosi mūsų tualete, kurį kas savaitę valydavau. Turbūt niekas pasaulyje, apart postsovietinių šalių gyventojų, nėra matę ženklo „nelipti ant tualeto“. Deja, bet mūsų kaimynės buvo vyresnio amžiaus sutrikimų turinčios moterys, kurios kažkokiu būdu, matyt, lipdamos ant to tualeto ar tiesiog „nepataikydamos“ apdergdavo ir jį padarydavo tiesiog neįmanomą naudoti. Šįkart visiškai neperdedu.
Aš tiesiog negalėjau leisti, kad mano darbuotojai, ateidami į biurą ir negalėdami tinkamai naudotis tualetu ar būdami nevalytose patalpose, jaustųsi nekomfortiškai. Jau turbūt aišku, kad pasisamdyti valytojos nelabai turėjome iš ko, tad iniciatyvos teko imtis man. Kiekvieną savaitę šeštadieniais arba sekmadieniais, o kartais ir vėlyvais vakarais po darbo tapdavau ponu tvarkytoju Ričardu. Vadovas-tvarkytojas. Pamenu, kad valydamas tualetą galvodavau, dėl ko aš čia dirbau ir kam man to viso reikia. Bet visa tai vertinau, kaip B. Treisis sakydavo, kaip kainą, kurią reikia sumokėti iš anksto. Tikėjau ir žinojau, kad tuoj būsiu kelių šimtų žmonių ir milijonus uždirbančios įmonės vadovas.
Šiandien jau turbūt nebepykstu ant tų architektų, kurie šalimais nuomojosi patalpas ir per tuos porą metų niekada nepridėjo rankos. Turbūt nebepykstu ir ant tų šalia įsikūrusių nuomininkų, kuriems buvo gaila duoti mums raktą ir dalytis švariu ne bendru tualetu. Net ir pasiūlius „susimesti“. Nepykstu ir ant mūsų biuro valdytojos, kuriai visa ši situacija visiškai nerūpėjo, ir tik jos dukra porą kartų buvo atėjusi išvalyti tualetų, o pamačiusi, kas dedasi, tiesiog nebeeidavo.
Taigi įsivaizduokite mane, naujai iškeptą vadovą, su dviem darbuotojais dirbantį po dvylika ar keturiolika valandų per dieną įskaitant savaitgalius ir papildomai dar tvarkantį tualetus. Būdamas vaikas namų ruošoje buvau visiškas tinginys, o savo mamos, kuri dirbo tvarkytoja, dėl asmeninių problemų būdamas mokykloje taip pat gėdijausi. Tai atrodė gėdingas darbas, bet būdamas bene 24 metų ir turėdamas vadovo titulą, ėmiausi to paties.
Visa tai mane išmokė juodo darbo, nebijoti bet kokio darbo, visada imtis atsakomybės ir iniciatyvos. Jeigu jau mokyklos laikais grįžęs po pamokų rašydavau tinklaraštį ir tuo pačiu programuodavau, tai ketvirto kurso pabaigoje ir magistro pirmame kurse dariau viską, ką reikėjo, kad mano naujai iškeptas PrestaRock kūrinys išgyventų.
Šis gyvenimo etapas užgrūdino valią, ryžtą, atkaklumą, ir tuomet tvarkydamas tualetus pasakiau sau, kad niekada nepasiduosiu. Neleisiu sau. Ir turbūt šiandien, kartais skaitydamas LinkedIn paikus pasisakymus „work smart not hard“, dar kartą perklausiu savęs, ar kažkas tuomet galėjo būti kažkaip kitaip? Galbūt ir galėjo, bet be šitos patirties niekada nebūčiau davęs sau pažado nepasiduoti, kad ir kas nutiktų. Šiandien žengiu gyvenimo keliu kartodamas sau tai nepaisant visų problemų, su kuriomis tenka susidurti.