Išsigandęs pradentasysis laisvai samdomas darbuotojas ir studentas tuo pat metu: kokią įtaką mano karjerai turėjo pirmieji studijų metai?

Praeitame įraše rašiau apie tai, kaip netikėtai susipažinau su PrestaShop 1.1 versija darbuodamasis pirmajame ir vieninteliame savo etatiniame darbe. Šis, atrodytų, atsitiktinis žingsnis yra bene pagrindinis, dėl kurio vėliau taip jau susiklostė, kad atsirado ir PrestaRock – bene geriausių PrestaShop sprendimų agentūra Lietuvoje.

Man augant ir tobulėjant kaip specialistui, nenoromis ir su didele baime tapau jau nebe pagal autorines sutartis dirbantis, bet individualią veiklą vystantis asmuo. Pamenu, kad atsidaryti individualią veiklą buvo gal kokių dviejų ar trijų savaičių kankinamas sprendimas, bijojau ir mokesčių: kaip čia dabar reikės atiduoti vos ne trečdalį to, ką uždirbi. Bijojau, ar sugebėsiu ir mokėsiu apskaityti tą individualią veiklą. Bijojau ir nežinojau, kaip reikės išrašyti tas sąskaitas-faktūras. O kas yra PVM mokėtojas ir ne PVM mokėtojas?

Vis dėlto sprendimas buvo priimtas ir šįkart jau tapau nepriklausomu laisvai samdomu specialistu.

Šiame gyvenimo etape, turbūt jau pirmajame ar antrame kurse, turėjau stabilias pajamas iš nuolatinio programavimo darbo ir projektų. Mano bendrakursiai į mane, vėlgi kaip ir mokykloje atsinešus straipsnį, šiek tiek pašaipiai žiūrėdavo ir pašiepdavo, kad koks aš čia programuotojas, dar universiteto nebaigęs.

Bet kaip tik neseniai sutikęs vieną iš bendrakursių sulaukiau komplimento, jog štai skaitau tavo įrašus ir net niekada nebuvau pagalvojęs, kad tu dar besimokydamas nuolat dirbai. Taip! O pirmaisiais metais dar ir gaudavau stipendiją. Tik vėliau supratau, kad tam, jog gautum dešimtuką, reikia įdėti keliskart daugiau energijos, nei gauti tiesiog aštuonetuką ar devynetuką, ko man visiškai pakako.

Studijuodamas ir programuodamos susilaukdavau liaupsių iš dėstytojų, nes dažnai jau būdavau susidūręs su tam tikrais algoritmais ar projektiniais darbais realybėje, ir tai jie labai vertino. Teko garbė universitete mokytis C++ dar esant bene pagrindinei KTU Informatikos fakulteto legendai J. Blonskiui.

Mokymasis universitete iš tiesų paklojo reikšmingus programavimo, mąstymo ir gebėjimo mokytis pagrindus, dėl to šiandien esu įsitikinęs, kad jeigu nori tapti tikru programuotoju, neužtenka pabaigti tiesiog kursus. Esu įsitikinęs, kad siekiantis tikros programuotojo duonos ir karjeros geras programuotojas turi būti įgijęs fundamentalų išsilavinimą, kitu atveju jis liks tik „script-kid“.

Sudėtingiausi turbūt buvo pirmieji du kursai universitete, nes juose buvo daug abstrakčių dalykų ir, atrodytų, nesusijusių su programavimu, kaip, pavyzdžiui, ta pati iš mokyklos laikų likusi matematika, fizika ar filosofija.

Vis dėlto esu be galo dėkingas matematikos dėstytojai Nijolei Janušauskaitei. Ši dėstytoja mane išmokė neįkainojamo įgūdžio kalbėti su klientais tiksliai, naudoti tinkamas sąvokas bei tai, kad matematika yra mokslas apie tikslumą. Šiuo išmoktu įgūdžiu mano kolegos turbūt nesidžiaugia, nes net ir šiandien aš juos kankinu taip, kaip mus kankindavo dėstytoja: jeigu studentas neatsako tinkamai ir nesuformuluoja teisingų atsakymų ar klausimų, aš nesileidžiu į kalbas.

Pamenu, kaip dėstytoja net keturis ar penkis kartus perklausdavo to paties klausimo, kol sugebėdavai atsakyti tinkamai ir teisingai: tiksliai, trumpai, aiškiai, teisingomis sąvokomis, ne su savo interpretacijomis, o taip, kaip yra. Šio įgūdžio ypač mokinu savo projektų vadovus, analitikus ir komandos vadovus: kartais ne taip pasakytas sakinys turi itin didelę reikšmę net ir ne konfliktinėse situacijose su klientu.

Dar vienas šios dėstytojos bruožas – kaip sąžiningai ji sudarydavo mums užduotis ir egzaminus. Dėstytoja, būdama sistemingas žmogus, labai aiškiai sudėliodavo užduotis taip, kad net jeigu tu ir neturi talento ir loginio mąstymo, vis viena sugebėtum surinkti teigiamą pažymį. O tiems, kurie nori dešimt, visuomet būdavo duodamas šiek tiek sudėtingesnis uždavinys. Ką tai reiškia? Reiškia, kad pats galėdavai nuspręsti, kiek darbo nori įdėti ir kokį pažymį gauti. Visur būdavo sistema – net atsiskaitymuose.

Daug studentų, o ir aš pats, keikdavomės programuodami C++, nes, atrodo, su juo nieko negali sukurti ir išmokti ar nuveikti vertingo. Bet tie pirmieji dveji metai buvo ne apie kažkokio veikiančio produkto sukūrimą, bet apie išmokymą mąstyti kaip programuotojui.

Pats J. Blonskis su savo dėstytojų programuotojų komanda mumis išmokė algoritmuoti. Per šio dėstytojo paskaitas mes kodą rašydavome ant popieriaus lapo be galimybės jį „debuginti“. Žiauriai nepatiko, niekas nekentė šitų atsiskaitymų, bet šiandien suprantu, kad apskritai algoritminis mąstymas ir gebėjimas rašyti kodą yra apie mąstymo būdą, o ne kodo užrašymą. Esu įsitikinęs, kad būtent šis įgūdis yra pats svarbiausias norint pasiekti sėkmę programuotojo karjeroje.

Fizikos dėstytojas, kurio pavardės nebepamenu, mums paskaitas liepdavo konspektuotis ir rašytis jo mintis. Atrodo labai keista ir senamadiška praktika, kai dėstytojas skaito savo konspektus, tuo pačiu juos aiškina bei liepia tiesiog rašyti ir konspektuotis vos ne žodis į žodį.

Šis dėstytojas ne tik patvirtinto jau aprašytas B. Treisio mintis, kad rašydami mes įsidėmime ir net nenorėdami išmokstame dalykus, bet ir mokytis atsiskaitymams būdavo ypač lengva. Atsiskaitymai būdavo vieni lengviausių, o dėstytojo aiškinimai intarpuose ir mokymas priminė netgi, sakyčiau, Harvardo universiteto filmukus, sukeltus „Youtube“. Ir nors fizikos mokslas visada būdavo man kiek sudėtingesnis, bet šitas dėstytojas sugebėdavo mums išaiškinti net sudėtingiausius dalykus.

Na, o fizikos laboratoriniai suformavo dar vieną neįkainojamą įgūdį, vėliau pravertusį darbe. Fizikos laboratorinius darbus šiaip jau galėdavai atlikti kaip nori, nes jie ir ne visada pasisekdavo. Bet apsiginti ataskaitą ir laboratorinio darbo tyrimo darbą buvo misija neįmanoma. Dėstytojai tiesiog be perstojo kabinėdavosi prie smulkmenų, vis, atrodo, vos ne specialiai iki paraudonavimo, tačiau šie mokslai mane išmokė, kaip teisingai rašyti klientams specifikacijas, ataskaitas, paaiškinimus ir laiškus.

Net šiandien mes įmonėje turime labai aiškiai apibrėžtas taisykles, kaip klientui turime suformuluoti klausimą: uždarą ir atvirą bei kada naudoti vienokius, o kada kitokius. Mes turime teisingo ir gero atsakymo gaires, kuriomis naudojasi visi: tiek testuotojai, tiek projektų vadovai, tiek programuotojai. Ir taip, aš taip pat kaip tie fizikos dėstytojai kabinėjuosi prie atsakymų ir grąžinu juos kolegoms, iki kol jie atsakymą parašo tokį, kokio reikia, o ne bet kokį, po kurio klientas vėliau užduos dar dešimt klausimų ir bus beprasmis „ping-pong‘as“.

Šių laboratorinių metu aš supratau ir pagrindinius gyvenimo dėsningumus, pavyzdžiui, kad net jei nepasisekė laboratorinis ir negavai tinkamų rezultatų, turi parašyti geras išvadas. Jas tinkamai parašius, turinio galbūt niekas ir neskaitys arba bent jau supras, kad, net pasitaikius klaidų, tu galų gale supranti dalyko esmę ir gebi paaiškinti, kodėl išvadas gavai ne tokias, kokių tikėjaisi.  

Šiandien turiu pasakyti, kad man gėda, jog mano asmeniniame tinklaraštyje galite rasti įrašą apie tai, kaip planavau mesti studijas ir dvejojau dėl jų. Tuomet būdavo labai madinga galvoti, kad tu gali būti programuotojas be išsilavinimo, nes juk jau uždirbi pinigus. O aš toks ir buvau, ir netgi puikiai sekėsi.

Šiandien galiu pasidžiaugti, kad baigiau neabejotinai geriausią, aukščiausio lygio Kauno technologijos universitetą, kuris yra toks vienintelis (kalbu iš patirties samdant) ir netgi negali lygiuotis su Vilniaus universitetu. KTU, mano asmenine nuomone, yra vienintelė universitetinė mokykla Lietuvoje, gebanti paruošti tikrus programuotojus.

Galbūt ne be reikalo esu KTU alumnas ir tuo pačiu mentorius, kuris stengiasi grąžinti tų „atsitiktinių“ sutapimų karmos taškus bent vienam ar dviem studentams per mokslo metus bei padėti jiems augti, o galbūt tapti kažkokiu lūžio tašku į kažką daugiau.

Todėl šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad į universitetą turite keliauti ne tik pažinčių, ką dabar labai mėgsta akcentuoti privačių, brangiai kainuojančių universitetų marketingo specialistai, bet visų pirma ateiti išmokti mokytis. Universitetas suformavo vieną pagrindinį mano įgūdį: gebėjimą nuolat mokytis ir augti, tobulėti ir nesustoti profesinėje srityje. O tai, kaip paaiškės tolesniuose mano įrašuose, yra neatsiejama nuo karjeros sėkmės.