Įsitikinimus keičiantys įpročiai, arba sunkaus darbo ir tikslingo tikslų nustatymo galia

Iš B. Treisio audioknygų aš išmokau formuoti tikslus: kiekvieną savo siekį užsirašydavau esamuoju laiku su data bei aiškiai ir vizualiai jį sukonkretindamas. Tikslų skaidymas.

Būdamas moksleivis, pradėjau rašytis metinius tikslus, kuriuos skaidžiau į ketvirčius, o tuomet mėnesio ir savaitės. Su prastais ir nemėgstamais darbais, kad jų neatidėliočiau, naudojau „Eat the frog“ taktiką.

Apskritai visų pirma turbūt reikėtų pasakyti, kad B. Treisio audioknygos man padėjo pabėgti nuo sovietinio tėvų požiūrio, kad jeigu esi turtingas, tai esi vagis, o tam, jog uždirbtum, reikia daug ir sunkiai dirbti arba kažkam dirbti.

Audioknygose pirmiausia buvo kalbama apie požiūrį į tikslus, sėkmę ir pasisekimą. Supratau, kad tam, jog tapčiau turtingas, nebūtinai reiškia, kad iš kieno nors atimsiu laimę. Taip pat reikėjo įsisąmoninti, kad pasaulyje yra tiek daug pinigų ir jie yra niekieno. Tiesiog reikia juos pasiimti kuriant vertę bei suteikti naudą kitiems. Visiems jų užteks.

Sutinku su bet kokio sėkmingo autoriaus mintimis, kad pirmiausia turi tapti žmogumi ir asmenybe su teisingu požiūriu, kuri gali uždirbti milijoną, ir tik tada jį uždirbsi. Džiaugiuosi galbūt tuo, kad šitie pokyčiai prasidėjo anksti, nors pakeliui nemažai kur buvau „užsiciklinęs“ ir kai kuriuose augimo etapuose galbūt pasilikęs ilgėliau. Klaidų neišvengta.

Bet kuriuo atveju tuomet, 2008 metais, kartu su B. Treisio mokymais apie naują požiūrį, tikslų siekimą, užsirašymą ir požiūrio į sėkmę keitimą, skaitydavau tinklaraščius, kurie buvo orientuoti į maksimalų efektyvumą. Tinklaraščių bendruomenė man atvėrė  daugiau galimybių, suteikė daugiau žinių bei įtvirtino mano asmeninio tobulėjimo, laiko planavimo, organizuotumo įgūdžius.

Straipsniuose buvo kuriamos ir aprašomos visos šiandien jau įprastomis tapusios technikos, kaip, pavyzdžiui, Pomodoro laiko planavimas, kai darbui skiri 25 min. arba savo nustatytą laiką ir tuomet suskambus žadintuvui priverstinai keliauji pailsėti.

Tinklaraštininkai netgi buvo sukūrę greito miego metodologiją, kurios laikydamasis 24 valandas galėdavai nemiegoti, išbūti tik su „powernap‘ais“. Jeigu gerai pamenu, užtekdavo pamiegoti 2 val. per parą, o toliau kas tam tikrą kiekį valandų turėdavai numigti apie 15 minučių. Maksimalus efektyvumas.

Būtent tuo pačiu metu išpopuliarėjo Seto Godino, Timočio Feriso, Deivido Aleno knygos apie efektyvumą. Išties, pavyzdžiui, Setas Godinas buvo eilinis tinklaraštininkas, rašęs vieną populiariausių tinklaraščių ir tik vėliau jį pavertęs knyga, kuri ir dabar vis dar neiškrenta iš perkamiausių knygų sąrašų.

Buvo tikras vajus, ir dabar visiems, manifestuojantiems, balanso siekiantiems bei, kaip vienas vadovas sakė, dienos metu užsiimantiems joga ir šuniukų vedžiojimų, turėtų keistai atrodyti.

O kaip atrodė mano diena? Sunkiai ir daug dirbti išmokau nuo 16 metų, todėl kartais išgirsdamas apie dabar vis labiau agituojamą balansą, 4 d. d. savaitę ir kt. nenoromis visada įtariai permąstau šias mintis.

Nesakau, kad tai blogai. Bet man balansas kartais yra 12 val. atidirbti darbe, tuomet nukeliauti į naktinį klubą, pasilinksminti jame iki 3 val. ryto ir kitą dieną neplanuotai nuvažiuoti pasivaikščioti į Rygą bei surinkti 16 km pėstute. Ir visada viską padarau.

Darbuotojai kartais sako, jog neturi laiko mokytis ar tobulėti, tai aš jiems visada pagražinu klausimą, kaip čia nutinka, kad štai aš per metus suspėju perskaityti po 30 knygų, išvykti į 5 trumpesnes verslo ir poilsines keliones, kartais padirbėti už tris pareigybes po 12 val. ir dar suspėti pasimėgauti kitais dalykais?

Turbūt vienintelis dalykas, kurį gyvenime dar norėčiau įtraukti į savo rutiną, būtų sportas, bet tuomet tektų kažko atsisakyti. Ir tokiu tempu gyvenu nuo 16 metų. Apart to, kad kartais pasiekiu savo fizinių galimybių ribas, nematau tame problemos.

Kadangi, kaip ir A. Avulis, niekada nelaikiau savęs talentingu, naudojuosi elementaria B. Treisio dešimties tūkstančių valandų taisykle ir turiu tikslą kuo greičiau jas susirinkti srityse, kurios man aktualios: programavimas (tuomet), projektų valdymas, analitika, verslo valdymas.

O prasidėjo viskas nuo to, kad jau būdamas 16-metis, tinklaraščių ir audioknygų paveiktas susidėliojau dienotvarkę ir keldavausi 6 val. ryto. Šiek tiek papusryčiavęs ir su ausinukais pusvalandį keliaudavau autobusu į mokyklą.

Mokykloje, savaime suprantama, kažko kitko nepriveiksi. Grįžtant tos pačios audioknygos, o grįžęs apie 15 val. turėdavau pusvalandžio tikslumu sudėliotą grafiką.

• Tik grįžęs iš mokyklos skirdavau laiko asmeniniam tobulėjimui: bent 30 min. skaitydavau „FeedReader“ užsienio ir Lietuvos tinklaraščių naujienas. Tai būdavo svarbiausias dienos darbas, kuris leido gana plačiai pagilinti ir dizaino, ir programavimo, ir tinklaraščių rašymo, ir organizuotumo, ir bendrąsias žinias.
  
• Tuomet iš atsirinktų naujienų susidarydavau planą, ką tą dieną rašysiu į Nezinau.lt arba Smaizys.lt tinklaraščius: versdamas jas ir papildydamas savo žiniomis užsiimdavau kūryba. Primenu, kad bendromis jėgomis iš jų sukurdavome apie 10 įrašų, iš kurių bent 2–3 būdavo mano, nors ir trumpesni.
  
• Po to bent porą valandų buvo skiriama namų darbams ir mokymuisi, atsiskaitymams. Matematikos įskaitų nemėgdavau, bet jau esu parašęs įrašą apie tai, kodėl, manau, šiandien daug kas skundžiasi prastais abiturientų matematikos egzaminų rezultatais.
  
• Likęs laikas būdavo skiriamas domėjimuisi programavimu, jau įrašytų kursų su Adobe Photoshop žiūrėjimas, kažkokių vaizdo įrašų peržiūra, tų pačių tinklaraščių skaitymas ar naujų dalykų išmėginimas. Tai atidėti svarbesni darbai, kuriems reikia susitelkimo.
  
•  Laisvas laikas mIRC, forumams, kartais žaidimams, daug filmų ir serialų siekiant suprasti žmones ar juos pažinti.

Turbūt svarbiausiu savo įpročiu laikau asmeninį laiką, skirtą domėjimuisi ir tobulėjimui. Šiuo metu rutina ir kasdieniai operatyviniai darbai kartais įtraukia taip, jog skaityti nebespėju tiek, kiek norėčiau, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad tai turbūt vienas daugiausia įtakos turėjusių mano suformuotų įpročių.

Netikiu balansu ir visko turėjimu karjeros pradžioje. Suprantu, kad naujoms kartoms, prisižiūrėjusioms instagramo ir gyvenančioms idealiuose pasauliuose, neatrodo, kad reikia kažko atsisakyti, kad pasiektum tikslą, tačiau tai yra ta kaina, kurią kartais reikia patirti. B. Treisis tai vadino atidėtos sėkmės principu.

Ar Jūsų kartais nestebina, kaip automobilis sugeba atsitrenkti į, atrodo, vieną vienintelį stulpą, esantį pakelėje, kai aplink nieko nėra? Anot B. Treisio, lenktynininkai (kitaip nei įprasti žmonės) yra išmokę kitaip mąstyti, tad niekada į tą stulpą nepataiko.

Kai paprastas žmogus įvykus nelaimei ar slystant automobiliui mato tik kliūtis, jis, nori ar nenori, į tas kliūtis susifokusuoja ir atsirenka. Lenktynininkai tuo tarpu mokomi fokusuotis ir ieškoti kelio iš situacijos bei matyti ne kliūtis, bet kaip išvažiuoti. Viskas ten, kur tavo fokusas.

Šiandien galiu tik pakartoti ir patikinti, kad visus tuomet užrašytus 16-mečio tikslus, kad ir kokie jie bebūtų, vienokia ar kitokia forma šiandien esu pasiekęs. Ir turbūt be teisingo susifokusavimo, nuolatinio laiko, skiriamo augimui ir mokymuisi, dešimties tūkstančių valandų požiūrio ir tinklaraščių suformuotų laiko organizavimo technikų nebūčiau ten, kur esu.

Kaip jau rašiau, netikiu visais tais balansais. O patarimą manifestuojantiems duočiau vieną: nepamiršti daryti. Dažniausiai pametama būtent darymo dalis. Ir visų pirma reikia norėti. Tikiu, kad kai nori, viską suspėji ir viską padarai.