Augimo alkis, ambicija ir pirmoji įmonės tradicija asmenybės transformacijai

Visai netrukus įgavau daugiau pasitikėjimo ir tą patį 2009-ųjų rudenį vis daugiau darbavausi kaip laisvai samdomas specialistas, o vėliau – ir su viena iš Lietuvos reklamos agentūrų. Taip, taip, iš tos srities, kur daro viską, ko klientas paprašo, kas susiję reklama ir marketingu. Kartu ir kuria svetaines.

Šioje įmonėje buvau tikras IT guru. Ko tik nedariau: konsultavau interneto, mokamos Google Adwords reklamos, SEO klausimais, prižiūrėjau reklamas, programavau ir vos ne konfigūravau tinklų maršrutizatorius.

Pagrindinis darbas buvo su įvairiomis interneto aplikacijomis ir nesudėtingų TVS puslapių kūrimas. Smagiausias dalykas, kurį pamenu, tai kaip sėdint mokykloje, dvyliktoje klasėje, man skambindavo iš darbo ir aš išeidavau iš pamokos pasikalbėti dėl projektų. 

Pamenu, kaip (galiu drąsiai pasakyti, nes didžiuojuosi šia viena geriausių Lietuvos mokyklų – „Ąžuolyno“ gimnazija) matematikos mokytoja net kelis kartus reiškė pretenzijas, kad kaip čia aš taip sau leidžiu tiesiog atsistoti ir išeiti viduryje pamokos pasikalbėti telefonu. Bet jau tada buvau pasitikintis savimi ir laimingas tuo, kad kažką dirbu. 

Prie vienos svetainės praleisdavau keletą savaičių, kartais mėnesį. Atlyginimas buvo keli šimtai litų po mokesčių pagal autorines sutartis. Dabar jau nebeatsakysiu, kur juos išleisdavau, nes turbūt tos lėšos buvo skirtos domenams ir tobulėjimui. Bet čia turbūt reikėtų suprasti ir tai, kad mūsų šeima niekada nebuvo pasiturinti ar turtinga.

Nors ant manęs ir šiandien tėvai pyksta, jog kartais per atvirai dalinuosi savo patirtimi, tačiau šioje įrašų serijoje svarbu paminėti, iš kur pas žmogų atsiranda alkis. Alkis siekti, ambicija daryti ir nebijoti juodo darbo. Iš kur atsirado būtent svajonė apie Escalade, o ne apie kažką kita. Kartais gyvenime neturi pasirinkimo, kad tave kažkas išgelbės, nes nėra kam – esi tik tu pats.

Kai dar buvau vaikas, turbūt šešerių ar aštuonerių metų, man atrodė įdomus žaidimas, kai mama sakydavo, kad štai šiandien reikia apsipirkti vos už 10 litų per dieną. Lyg žaidimas, kaip čia sutilpti į tą sumą. Ir čia puikiai suprantu savo tėvus, kurie darė viską, kad turėtume tai, kas reikalingiausia ir būtiniausia.

Vis dėlto tenka prisipažinti, kad niekada neturėjau mirksinčių kedų, džinsus turėdavau tik ypatingoms progoms, neturėjau „Tetrio“ ar „Yo-yo“ žaidimų, nėjome į kavines ir restoranus, nekeliavome, nes tai netilpdavo į tuos 10 litų per dieną trijų asmenų šeimai. Užtat visada būdavau švariai ir tvarkingai aprengtas ir pamaitintas, visuomet prižiūrėtas, už ką turbūt ir reikia padėkoti.

Kartu su gaunamu atlygiu darbas pirmoje įmonėje suformavo ir šiandieninį mano požiūrį, kurį taikau savo darbuotojams. Tuomet prieš Kalėdas ar Naujųjų metų proga iš savo darbdavio gavau bilietus į  DOMINO teatro spektaklį. Kaip dabar pamenu, du bilietai po penkiasdešimt litų. Tuomet suma atrodė didelė, kartais net trečdalis mano uždarbio už svetainę.

Wow! Kažkas tokio! Moderniame teatre niekada nebuvau buvęs – pirmas kartas. O dar Šapranauskas! Apsirengiau, pasipuošiau ir su drauge keliavom. Tas pirmasis įspūdis ir buvimas ten, kur anksčiau niekada nesu buvęs, bei patirtis įsismelkė į prisiminimus. Dar šiandien pamenu kiekvieną to vakaro akimirką.

Būtent dėl to dabar savo darbuotojams švenčių ar paminėjimų proga dovanoju atitinkamai bilietus bei pramogas kaip kad masažai, teatras ar tai, ko galbūt jie nėra išbandę. Tam, kad pamėgintų. Tam, kaip tada man, būnant septyniolikos, dar nedrąsiam ir kukliam, suteiktų kažkokį naują potyrį, kuris galbūt išliks atmintyje.

Mano siekis – kad darbuotojai augintų ne tik kompetencijas, bet ir augtų kaip asmenybės, o galbūt tiesiog išmėgintų tai, ko niekada neišdrįstų, jei ne dovana. Ir čia turiu labai gražią istoriją su mūsų pirmuoju HR, kai vieno teambuilding’o metu kartu su komanda buvome šalia karuselių.

„Booster“ – aukščiausią karuselę, kaip žinia, ne visi išdrįsta išmėginti, tačiau man pavyko mūsų HR‘ą bei dar keletą darbuotojų įkalbėti įveikti aukščio baimę. Džiaugiuosi, nes vėliau net keletą kartų gavau padėkų su mintimi, kad „niekada gyvenime nebūčiau išdrįsusi išmėginti, jei ne tas nedidelis postūmis“. Tokie dalykai ne tik stiprina komandą, bet, kaip jau rašiau, padeda formuoti ir asmenybę, kuri tampa sėkmingos komandos dalimi.

Ne tik tuomet, bet ir šiandien laikausi minties, kurią puikiai iliustruoja Jordano Petersono išsakytas patarimas: kai kažko bijote, atsistokite taip arti savo baimės, kaip tik galite, net jei tai bus už kilometro nuo jūsų baimės. O tada ženkite vieną žingsnį į priekį. Dar vieną, ir dar vieną. Tai puikus būdas perlipti per save bei transformuoti savo asmenybę.

Būtent savo asmenybės transformavimas yra raktas, kaip to alkio vedamas, svajodamas apie Escalade, aš save turėjau atrasti net turbūt jau, galėčiau sakyti, dešimtį kartų, jog užaugčiau iš kuklaus, nepasiturinčio, visko pasaulyje bijančio paauglio, svajojančio apie Cadillac Escalade, į pasitikintį savimi, kai kuriems arogantišku atrodantį įmonės vadovą.

Kažkada bijojau užregistruoti savo pirmąjį domeną, kaip bebūtų keista, nebijojau mokytis ir prisijungti prie didžiausio tinklaraščio Lietuvoje, bet bijojau priimti iššūkį pirmajam projektui, bijojau pirmojo kliento, bijojau pirmojo skambučio. O šiandien?

Šiandien drįstu paklausti 2020 metų LOGIN konferencijoje Tomo Ramanausko užduoto klausimo: „Kas įrodo, kad tu prieš dešimt metų esi tas pats, kaip šiandien? Kūnas? Savybės? Vertybės? Asmenybinis vientisumas? Kitų nuomonė? Savivoka?“

Man ši mintis atrodo labai gili.