Apie kritikos baimę. Ką jie pagalvos? Ką pakomentuos?

Keista, kad rašau šį straipsnį. Keista, nes esu profesionalus tinklaraštininkas, apleidęs šį amatą. Vis dar nuolat giriuosi, jog su a. a. Džiugiu Paršoniu vystėme didžiausią tuomet Nežinau.lt tinklaraštį Lietuvoje. Vėliau su kolegomis bendromis jėgomis kūrėme FWD.lt, o mano Smaizys.lt lietuvių ir anglų kalbomis taip pat buvo pildomas nuolat.

Tad iš kur pas žmogų, kuris, dar būdamas 16 metų, užregistruoja vieną pirmųjų Lietuvoje domenų su diakritiniais ženklais Šmaižys.lt, po beveik dešimties metų atsiranda kritikos baimė? Ką daryti, kaip ją įveikti? Sužinosite, kuo baimė skiriasi nuo nerimo. Kas yra realybė, o kas tikrovė? Aptarsiu savo būdą, kaip įveikti kritikos baimę.

BAIMĖ AR NERIMAS?

Pirmiausia užduodu sau klausimą, ar tikrai tai baimė. Esu analitikas, todėl visuomet viską pradedu nuo sąvokų. Iš tiesų tai ne baimė, o nerimas.

Baimė dažniausiai yra tikro, realiame pasaulyje esančio pavojaus emocija. Pavyzdžiui, važiuojant automobiliu pradedi slysti ar bėgi nuo kaimynų agresyvaus šuns. Nerimas siejamas su stresu, tačiau turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad nerimas yra baimės forma, kai nėra aišku, ar baimė tikra, ar tik menama. Nerimas dažniausiai būna baimė, susijusi su kažkuo, ko gali apskritai neįvykti arba to nėra fiziškai realiame pasaulyje.

Kai esi jaunas ir ambicingas, neretai negalvoji apie tai, ką pagalvos kiti, o tiesiog darai, nes esi ambicingas ir ryžtingas. Kažkuriuo metu supranti, kad galbūt nežinai tiek daug, kiek turėtum, ir tada pradedi save nuvertinti. Čia jau tas mano minėtasis Dunningo-Krugerio dėsnis vis kartojamas. Galvoju, kad buvau nemenkai įkliuvęs į šio dėsnio spąstus.

Esu tas, kuris visada orientuotas į rezultatą. Ir ne bet kokį. Aš visada noriu ir darau, jog būtų geriausia. Projektas optimaliais kaštais, klientai gauna geriausius sprendimus, darbuotojai patenkinti, tačiau realybė dažnai būna kitokia. Projekto nesuspėji įgyvendinti laiku, klientas nenori mokėti už gerą sprendimą, o ant darbuotojo pakeli balsą, kai to visiškai nereikia daryti.

Ir tada sustoji. Pradedi domėtis, o tada supranti, kad štai ir rašyti gal visai nebemoki, nes storytelling’o nėra. Štai, ir vadovas esi nekoks, nes nesupranti, kaip tuos darbuotojus motyvuoti. O dar jeigu kas sukritikuoja, iš viso norisi slėptis po lapais ir sakyti: taip, taip, aš kaltas.

SPRENDIMAS: STEBĖTI SAVE, NESUMAIŠYTI TIKROVĖS IR REALYBĖS

Taigi, ką daryti? Anksčiau darbuotojų klausdavau: kokių mokymų jums reikia? Tikėdavausi, kad patys pasakys, ko nežino ir nemoka, o aš, skyręs trumpą pusvalanduką, galėsiu  juos išmokyti, suteikti naujų įgūdžių. Įdomus dalykas tai, kad dažnai man neatsakydavo, ko jiems trūksta. Keista, ar ne? Galvodavau, kas čia ne taip, kad žmogus negeba atsakyti į tokį paprastą klausimą.

Paaiškėjo, kad kai nežinai, ką darai ne taip, vargiai gali pasakyti, ko tau trūksta. Prisiminiau save vadovo karjeros pradžioje. Aš irgi nežinojau, kad reikia išmokyti aprašyti procedūras, vesti grįžtamojo ryšio pokalbius. Tiesiog net nežinojau, kad tokie būna. Tad kaip tu nežinodamas, ko nemoki, gali atsakyti į klausimą, ką tau reikia išmokti?

Turi stebėti save. Ir mano patarimas – visuomet prisiminti, jog kaip ir nerimas su baime, taip ir tikrovė ir realybė yra šiek tiek skirtingos sąvokos.

Realybė yra lyg upė, tekanti per mus visus. O tikrovė – kaip mes individualiai kiekvienas tą realybę patiriame. Jūsų tikrovė gali būti kitokia nei manoji. Siūlau įsivaizduoti upės vagą ir du didžiulius akmenis joje. Įsivaizduokite, jog jūs esate akmuo arčiau kranto, kur smėlis seklesnis, o vanduo teka lėčiau. O aš tas, kuris viduryje, visiškai paniręs.

Realybė pro mus teka vienoda. Ta pati upė. Tačiau upės intensyvumą mes abu patiriame skirtingai. Aplink jus apibėgantis vanduo šiltesnis, nes gaunate daugiau saulės. Aš, būdamas giliau, tą pačią upę patiriu vėl kitaip. Galbūt aplink mane netgi vandens srautas didesnis nei apie jus, ir pan.

Kiekvieno mūsų tikrovė apie tą pačią realybę skiriasi. Tai gerai ir blogai. Svarbu suprasti, kad mes operuojame vieni kitų tikrovėmis, o ne realybėmis. Svarbu stebėti save, kokioje aš tikrovėje, ir ar mano tikrovė neiškreipta, o gal veikiau reikėtų sakyti „subalansuota“, nes nėra vienos teisingos tikrovės?

• Jeigu mano tikrovė tokia, ar yra priežasčių, dėl ko negaliu ja dalytis ir rašyti apie ją?
• Jeigu mes visi turime savo tikroves, ar turėčiau išgyventi dėl tų, kurie viską mato kitaip, o gal net ir piktą komentarą dėl to parašo?
• Galbūt turėčiau susitarti su savo skaitytojais žaidimo taisykles? Nedvejoti pasinaudoti blokavimo ir trynimo mygtukais?

Kviečiu atpažinti, jog mūsų tikrovės skiriasi, priimti ir suprasti kitų tikroves, o savąja dalytis.

PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESU. PASISLĖPTI VIS TIEK NEPAVYKS

Pamenu, kai skaičiau vieną Benedikto Gylio interviu, kuriame jis kalbėjo apie knygos „Bitonomiją“ rašymą, pasakojo, jog nerimavo ją išleisti vien dėl to, kad dvejojo, ką apie ją pasakys kiti. Nepamirškime, kad ši knyga – puiki pagrindinių sąvokų santrauka ir darbo su internetu pradžiamokslis, kurio Lietuvoje nebuvo, o išpopuliarintas jis buvo ypač stipriai.

Vis dar skaitau asmeninių prekės ženklių kūrėjų įrašus „LinkedIn“ apie tai, kaip jie drąsina vadovus ir darbuotojus rašyti daugiau, nebijoti atsiskleisti. Kas mus stabdo?

Esu įsitikinęs, kad antras žingsnis – tai priimti save tokį, koks esi. Nėra tobulų rašytojų, nėra geriausio vadovo, darbuotojo. Net ir tas toksiškas vadovas (ar čia ne apie Eloną Muską ir Styvą Džobsą kalbame?) dažnai pasiekia tokių rezultatų, apie kokius net nesvajojame.

Dažnai galvojame, jog mums pavyks pasislėpti. Arba bent jau norėtumėme, jog taip būtų. Feisbukas, instagramas ir kiti socialiniai tinklai padeda mums tai daryti paslėpdami mygtukus „nepatinka“. Jaunesniajai kartai apskritai kitokia nuomonė nei jų tampa isterijų priežastimi.

Tik bėda ir tiesa, kad nepasislėpsime. Ar rašysime, ar nerašysime, tie, kurie su mumis mezga asmeninius ar profesinius santykius, vis tiek išjaus mumis tokius, kokie esame. Vieną dieną – geros ir pakylėtos nuotaikos, visus apkabinančius, o kitą dieną – reiklius, principingus ir gal net piktus.

Kartais mus gali apsėsti ir kitas įdomus sindromas, vadinamas apsišaukėlio sindromu. Mums gali pasirodyti, kad nuolat žinome mažiau, kad esame ne savo rogėse ir kad tuoj kažkas ateis ir išaiškins, jog neturėtume čia būti. Bet galbūt tai kuklumas? Jeigu esame nuoširdūs su savimi, aiškiai suprantame, jog nežinome ir nežinosime visko apie savo specialybę. Ar reikia bijoti klausti, bijoti būti kukliam?

Esu įsitikinęs, jog kuklumas ir supratimas, kad ne viską žinau ir niekada nesužinosiu, neturėtų būti baimė. Veikiau teigiama savybė, leidžianti mums augti ir tobulėti. O žolė pas kitą visuomet bus žalesnė.

• Ar verta slėptis, jeigu net ir viena mintis kažką gali pakeisti? Kas bus, jeigu ji neišvys dienos šviesos?
• Ar nemaišome savo kuklumo su baime būti išaiškintu apsišaukėliu?
• Ar turėtume bijoti kitokios nuomonės, jeigu suprantame, kad ji gali būti teisinga?
• O galbūt tiesiog bijome save priimti? Kas blogiausio nutiks, jeigu jie pamatys, kad aš nežinau visko? 

Kviečiu nebesislėpti, o priimti save su trūkumais, kuriuos visada galima paversti privalumais. Kuklumas dar nieko nepražudė, o baimė gali. Baimės veikiami, mes sustingstame, tad kviečiu kovoti su savo nerimu svarstant apie tai, ko galbūt niekada net ir neįvyks.

SUSITARIMAS SU MANO SKAITYTOJAIS

Susitarimai yra atsakymas į bendras žaidimo taisykles. Kviečiu susitarti, kaip bendrausime, ir nusibrėžti ribas vieni kitiems.

Drąsiai sakau, jog esu pažeidžiamas, tačiau toks nebijau būti. Aš noriu augti, noriu mokytis, o tuo, ką sužinojau, noriu dalytis. Tikiu, jog mano pasidalytos mintys galbūt įkvėps, o gal padės atpažinti savo bėdas, pajausti, kad ir jūs buvote tokioje situacijoje. Nebijau klausti, nebijau diskutuoti ir pasirodyti apsišaukėlis.

Mes ir jūs, mano skaitytojai, turime skirtingas tikroves, tad gerbkime vienas kito tikrovę. Nepamirškime, kad vienos teisingiausios nėra. Tik pasidalinimas ir grįžtamasis ryšys, kad ir koks jis bebūtų, teigiamas ar neigiamas, gali padėti mums drauge augti. Konsultantai dar neseniai kartojo, jog grįžtamasis ryšys yra dovana, o dabar sako, kad ne visai, nes nemalonu jį priminti. Esu įsitikinęs, jog be grįžtamojo ryšio pokyčiai neįmanomi. Nežinodamas, ko nemoki, niekada nesuprasi, kokių įgūdžių turi įgyti.

Tam, kam nepriimtinos šios taisyklės, tas turi pasirinkimą neskaityti, nediskutuoti ir nebendrauti.

Padėkime vieni kitiems tobulėti. Pasinaudokime savo pasirinkimais.

Paveikslėlio autorė  Gerd Altmann, rasta Pixabay