Nuomonė: Antrasis studijų semestras KTU

Laikas bėga itin greitai ir nepastebimai – štai jau ir antrasis įrašas apie jau antrą užbaigtą semestrą universitete KTU. Didžioji dalis anksčiau išsakytos nuomonės ir pastabų nepasikeitė, tačiau reikia viską apžvelgti iš naujo ir padaryti naujas įžvalgas ar pastebėjimus.

Matematika ir fizika

Turbūt aktualiausias yra studijų lygis ir kokybė, ką studentas gauna už savo atsineštą ar susimokėtą krepšelį. Iš tikrųjų studijų kokybę vertinu vis dar neigiamai, nes orientuojamasi į mažai susijusius su specialybe dalykus, daugiau apskritai į bendrą išprusimą nei į profesinių gebėjimų ugdymą. Šiais metais išliko matematika, kuriai kažkokių didelių priekaištų sunku pareikšti. Orientuojamasi į tai, ko reikia mokantis fizikos, galima įžvelgti tiesioginių sąsajų su programavimu ir galbūt  kada prireiks programuojant integralų, diferencialinių lygčių ir panašių dalykų. Apskritai matematikos žinias tenka pritaikyti dažnai ir kituose dalykuose, todėl skųstis, kad moko to ko nereikia, negalima.

Kiek kitokia situacija su fizika. Šiais metais prasidėjo Fizika 1 kursas, kuriame iš esmės pakartojome mokyklos 9 – 10 klasės kurą, t.y. mechanika, svyravimai, bangos, Niutono dėsniai, termodinamika ir pan. Buvo pakankamai nesunku mokytis teorinius dalykus ir uždavinius vien dėlto, kad buvo geras pasirengimas iš mokyklos laikų ir medžiaga buvo lygiai tokia pati. Vienintelis skirtumas tas, kad išvedant formules buvo parodomi dar keli tarpiniai ar pradiniai žingsneliai susiję su integralais, kurių mokykloje tiesiog nerodydavo. Fizika daugiausia aš palaikiau tik dėl bendro išprusimo ir žinių, tačiau iš kitos pusės pagalvojus, galima buvo sutelkti visą dėmesį į elektrą ir su ja susijusius mokslus ar bent kiek priartinti medžiagą prie kompiuterijos ir mokyti dalykų, susijusių būtent su ja. Na, bet Fizika 2 kursas laukia dar ir kitais metais, kuriame kartosime 11 – 12 klasės A lygį, ką iš esmės taip pat jau turėjau. Visiems norintiems studijuoti informatiką KTU rekomenduoju būtinai pasirinkti Fizikos A lygį, nes išmoksite mokykloje beveik visko, ko reikės universitete ir bus paprasčiau čia, nereikės įdėti tiek darbo mokantis ar bandant suprasti.

Fizika teko nusivilti ir tuo, kad reikalavo daug laiko bei pastangų, o įvertinimai buvo maži. Pavyzdžiui, turėjome 8 laboratorinius darbus, kuriems reikdavo ruošti kiekvieną kartą ataskaitas, dar ir gintis. Taip pat nelabai suprantama buvo vertinimo sistema ir tik  paprašius argumentuoti pažymį pažymiai pradėjo stebuklingai keistis ir išlipo iš 8, kuris taip buvo pamėgtas dėstytojo. Pasipiktinimą kėlė ir nuolatinis kabinėjimasis, tiesiąją to žodžio prasme, prie ataskaitų: jeigu pirmaisiais kartais tikrai būdavo netikslumų ir ne viską žinodavau, tai vėliau būdavo tokių atveju, kai jau ataskaita, atrodo, parengta tobulai ir galų gale pasakydavo vis tiek ką nors, pavyzdžiui, per mažai žodžių prie sprendimų ar kažkas panašaus. Taip ir likau nesupratęs ar tai buvo daroma specialiai ar tiesiog per didelis pedantiškumas. O kartu dirbantiems dėstytojams turėjo, manau, taip pat sukelti nepasitenkinimą, kai jau su jų įvertinimų ir parašu tas pats dėstytojas antrą kartą perversdavo ir vis tiek prie ko nors dar prisikabindavo.

Programavimas

Šiais metais be matematikos taip pat išliko ir J. Blonskio komandos vadovaujamas programavimo modulis, kuris buvo pavadintas Objektiniu programavimu. Mokė dirbti su dinaminiais sąrašais, kas tikriausiai per visus šiuos metus programavimo srityje buvo nauja ir naudinga, C++ klasėmis, objektais. Dinaminius sąrašus vertinau kiek kritiškai iš pradžių, nes buvau pripratęs su daug paprastesniu informacijos valdymu PHP, tačiau paskui pastebėjau, kad C++ nieko doro neturi be jų, o dinaminis masyvas, kaip jau buvo aišku pirmajame semestre, tik taip vadinamas. Nepatiko tai, kad nebuvo visiškai aiškinama objektinio programavimo metodika, patarimai, ką ir kaip kada naudoti, o buvo duodami pliki uždaviniai, daugiau paaiškintos išvestinės klasės, taip pat realiai visiškai nebuvo užsiminta apie protected kintamųjų galimybes, kas, mano supratimu, yra itin svarbus dalykas OP. Tiesiog trūko teorinio apibendrinimo, aiškinimo, kaip reiktų mąstyti objektus, kada juos geriausia naudoti kaip tokius, kada kur ir kaip geriausia naudoti išvestines klases ir pan., kaip jau minėjau, buvo pateikiami uždaviniai, kurie supažindino su C++ sintakse, o ne pačiu objektiniu programavimu kaip tokiu ir jo galimybėmis, pranašumais bei panaudojimu. Žinoma, buvo paminėta, kad yra toks stekas, eilė ar panašūs dalykai, bet nebuvo jų praktinio panaudojimo ar pan.

Galbūt būtent dėl to, jog mokoma sintaksės, o ne mąstymo ir supratimo, dėstytojai paskui stebisi, kaip studentai nesuvokia, kad iš vienos funkcijos galima kreiptis į kitą funkciją arba kad tą patį parametrą perdavus vienai funkcijai jį iš tos funkcijos galima perduoti dar kitai funkcijai ir kt. Atrodo elementaru, bet kad būtent tokių dalykų, kas ta funkcija ir neaiškinama – numeta, kad va C++ funkcija taip atrodo ir spręskite uždavinį panaudodami 3 funkcijas ar pan.

Visą dviejų semestrų kursą, mano nuomone, galima sutraukti į vieną semestrą, nes absurdiška pusę metų mokyti žmones masyvų, funkcijų, darbo su eilutėmis, o paskui beveik tą patį daryti kitą pusmetį tik kad jau su objektais. Galbūt reiktų pamąstyti ir apie paskaitų kaip tokių reikalingumą, nes paskaitos būdavo skaidrių atpasakojimas, kuriose būdavo sintaksės paaiškinimai, vienas kitas uždavinio pavyzdys ir pan. – skaitant skaidres nėra poreikio eiti į paskaitas, nes nieko naujo ar kitokio nepasako. Geriau būtų suteikiamos žinios apie panaudojimą, sprendžiamos problemos, kaip uždavinius ir praktines problemas mąstyti, pateikti naudojimo pavyzdžių ir kt.

Kitais metais teks mokytis Java naudojant Greenfoot, kas irgi šiek tiek kelia nerimą, kad vėl teks mokytis dalykus, kurių ateityje niekaip nepritaikysi, nei jie realiai bus naudingi – nebent pačiam mąstymui ir suvokimui, tačiau negaliu nieko komentuoti vien dėl to, kad dar neteko susidurti su KTU Java komanda.

Kompiuterinė grafika ir filosofija

Du visiškai nauji dalykai šiais metais – tai kompiuterinė grafika ir darbas su AutoCad bei filosofija. Nors paskaitų metu kompiuterinė grafika iš esmės priminė praeitų semestro skaitmeninę logiką vis dėlto negalima reikšti jokių priekaištų dėstytojams. Šįkart daugiau patys studentai buvo kalti, kad neina į paskaitas ar nesimoko, nes dėstytojai tikrai stengėsi viską išaiškinti tinkamai, naudojo PowerPoint galimybes pabraukti, papiešti ir papildomai aiškinti ant skaidrių įvairius dalykus. Taip pat mokantis egzaminui visa reikalinga informacija iš esmės buvo skaidrėse, nors vietomis gal pateikta kiek kreivokai, tačiau knygos skaityti praktiškai nereikėjo visiškai. O pats semestras buvo padalintas į dvi dalis: 5 balus sudarė AutoCad laboratoriniai ir kontroliniai, o kitus 5 kompiuterinės grafikos egzaminas, kuris susidarė iš tokių dalykų, kaip tam tikrais algoritmais vaizduojami elementai, tiesės ir kt. kompiuterio ekrane, spalvų teorija, vaizdo projekcijos ir pan.

Filosofijos beveik visą semestrą nebuvo paskaitų, nes dėstytoja sirgo mįslingomis ligomis ir paskaitos atsinaujino tik dekanatui tai sužinojus. Filosofija visai patiko ir šiek tiek privertė susimąstyti apie kai kuriuos dalykus, kuriuos dažnai priimame kaip neginčijamą tiesą ir apskritai apie gyvenimą. Aišku, daugeliui tai buvo tamsus miškas ir visi skubėjo nuniekinti šį mokslą kaip mistiką ir tauškalus, gaila, kad žmonės nenori šiek tiek labiau atsimerkti iš išlipti iš populistinio mąstymo – dabar iš tiesų suvokiau apie ką rašiau mokykloje rašiniuose apie pop kultūros paveiktus, nemąstančius žmones. Vienu tarpu buvo pavaduojantis dėstytojas, kuris buvo, tikrąja to žodžio prasme, kietas filosofas ir įdomi asmenybė, tačiau nebuvo tiek įdomu, nes kalbėjo labai giliai ir sąvokomis, kurias reikėjo žinoti, kad bent suprastum, ką nori pasakyti, o mūsų dėstytoja sugebėjo prie visko prieiti gyvenimiškai pavyzdžiais, aiškiai ir pakankamai gerai.

Kodėl universitetas yra viena didelė biurokratinė mašina?

Daugelis aplink ir Twitter rašė, kad vienaip ar kitaip vengė rašyti apie savo universitetą vien dėlto, kad bijojo susidorojimo ir, taip sakant, gali netyčia ir nebaigti. Šios visos kalbos turi iš dalies tiesios. Šiais metais pastebėjau įdomų dalyką ir iš kur KTU toks turtingas ir modernus universitetas, o paslaptis čia labai paprasta apie kurią viešai kalba net ir patys dėstytojai.

Universitetas nebemeta įstojusių „ne ten”. Jeigu prisiminsime laikus, kai po pusmečio atkrisdavo pusę sustojusio kurso, dabar to tikrai neišvysite. Tiems žmonėms netgi šiek tiek pakeliami balai iki tų varganų penketų, kad tik neiškristų ir kitais metais toliau turėtų atsinešę savo krepšelį, mokėti už perrašymus ir skolas. Kaip vienas dėstytojas puikiai pasakė, juos čia specialiai laiko iki trečių studijų metų pabaigos, o paskui visus „ne ten” įstojusius išmes, nes universiteto vardui bus gėda išleisti nevykusius specialistus ar tuos, kurie muš per statistinius rodiklius. Paprastas dalykas: priimti visus, kurie sustoja, o paskui išlaikyti ant ribos, kuo daugiau.

Būtent tokią tendenciją galime stebėti KTU kai kuriamos visiškai identiškos specialybės – šiais metais pirmakursiai galės stoti į informatiką, informatikos inžineriją, programų sistemas, informacines sistemas, kurių pirmieji du metai praktiškai identiški, o likę du irgi nesiskiria niekuo, nes programų sistemų programoje yra iš anksto sudėti moduliai kaip konstantos iš informatikos programos, kur atseit po 2 metų galima rinktis specializaciją. Tai, matyt, universitetui suteikia galimybę priimti dar daugiau žmonių ir iš jų pasipelnyti, o nesugebančių susivokti, kad ne ten įstojo dar ir gyvenimus sugadinti 2-3 metus laikant už pavadžio ir iš jų besipelnant.

Dabar nebestebina toks didelis viešųjų ryšių kampanijų aktyvumas ir brangiausių reklamų pirkimas bei pirmo kurso pradžioje pildyta anketa „iš kur apie mus sužinojote”.

KTU palyginimas su užsienio universitetas

Po šių metų nusprendžiau palyginti, ką mokėsi kitų universitetų, įsikūrusių užsienyje, studentai ir taip jau sutapo, kad palyginimui pasirinkau Aberdeen universitetą (už informaciją dėkoju @slontlt) bei mano simpatijas turintį Edinburgo universitetą.

Mano turima informacija, Aberdeen universitete antrąjį semestrą mokėsi Java, Web technologies (html, css, js, php, sql), Web development (ruby, rails, git), Business and Enterpreneurship bei turėjo galimybė pasirinkti vieną su informacinėmis technologijomis susijusį dalyką, pavyzdžiui, foundations of Computing Science, taip pat susidūrė su Test-Driven Development.

Edinburgo universitete mokėsi: 1 logikos modulį, haskelio (funkcinis programavimas) modulį, 1 Cognitive Science, 1 objektinio programavimo su JAVA modulį, 1 duomenų struktūrų ir bazių (angl. data and analysis), kuriame mokė SQL, XML, efektyvių DB ir pan. bei 1 verslumo modulis.

Taigi visa tai palyginkime su matematikos moduliais, 1 fizikos moduliu, 1 skaitmeninės logikos (1010, Būlio algebra), 1 kompiuterinės grafikos (autocad, teorija), 1 informacinių technologijų (Word, Excel, PowerPoint), 1 filosofijos ir 1 komunikavimo pagrindų bei kūno kultūros ir kompensaciniu anglų kalbos moduliais.

Na, manau, skirtumai akivaizdūs ir netgi paskaitęs tokius dalykus pradedi mąstyti apie tai, kad tikriausiai Lietuvoje universitetas per 4 metus šiaip ne taip sugeba išmokyti to, ką užsienio vienas paprastesnis, o kitas geriausių universitetų dvidešimtuke išmoko ar supažindina per metus. Šioje vietoje verta prisiminti apie norą įvesti ir padaryti Lietuvoje aukštąjį mokslą mokamu. Jeigu anksčiau dar kiek įtikinamai atrodė B. Burgio argumentai, kurių dabar jau gerai nebeprisimenu, tai galiu drąsiai pasakyti, kad vien ši mintis absurdiška ir kvaila. Jeigu Lietuvoje įvestų mokamą aukštąjį mokslą, tai joje liktų tik neturtingų šeimų vaikai, kurie ir tai tikriausiai nestotų į tuos universitetus, o apie kažkokį kokybės pagerėjimą ar kažką panašaus net kalbėti neverta, nes tų dėstytojų, kurie dabar ten dirba niekas nei atleis, nei į pensiją išmes, o nauji ir jauni neis vien dėl to, kad norint kažką pasakyti ir pirštu pabaksnoti į elementarias klaidas reikia dešimt metų arti be jokių garantijų ir paskui dar dirbti tokį darbą už minimumą.

Apibendrinimas

Labiausiai šiais metais savo puikiu darbu ir iš tiesų trykštančiomis žiniomis bei noru jas perteikti įsiminė šie dėstytojai atsitiktine tvarka: N. Janušauskaitė – puiki matematikos dėstytoja, kuri turi metodiką, pati išmano daug ir sugeba tas žinias perteikti studentams; A. Grigonis – fizikos teorijos dėstytojas, nors ir dirba galbūt kiek senstelėjusiais metodais, kai viskas diktuojama, bet tai daro geriau už jaunesnius kolegas (pavadavo), kurie daug kalba, o taip esmės ir nesugeba pasakyti, tiesiog įdomi ir puiki asmenybė, V. Bukšnaitis – keista, tačiau šis programavimo dėstytojas nei man dėstė, nei vedė teorines paskaitas, tačiau teko su juo keletą kartų smagiai pasikalbėti bei matyti jo darbo metodus (nes visada šalia J. Blonskio būdavo)  ir pasirodė labai įdomi asmenybė, taktiškas ir diskretiškas dėstytojas, kuris profesionaliai ir puikiai atlieka savo darbą bei pareigas. Verta prisiminti jaunatviškumu trykštantį ir taip pat profesionaliai pareigas atliekantį dėstytoją bei KTU Informatikos fakulteto prodekaną A. Kulikauską, kurio asmenybė taip pat patiko.

O kai kurių dėstytojų perdėta aroganciją jau nebepateisina tų žinių ir legendų, kurios čia vis dar pinamos – tiesiog nebematau tų gabumų ir kažkokių ypatingų gebėjimų dėstant medžiagą apie kuriuos visi baigę KTU tiek kalba – galbūt ankstesniais laikais buvo kitaip, kai nedaugelis domėjosi programavimu ir jie buvo, galima sakyti, išrinktieji. Dabar toli gražu taip nebėra.

Sesijos įvertinimas (kompiuterinės grafikos egzamino mažas pažymys dėl kurio esu pats kaltas sugadino gražiai atrodantį semestrą, bet gyvenimas tęsiasi):

Ir tikriausiai šie metai leido man suprasti, kad didžiausia gyvenimo klaida, kurią padariau – tai kad nestojau į Edinburgo universitetą, kai visos galimybės tam buvo.

Nedrįsčiau teigti ir to, kad KTU atperka prasto miesto stereotipus ir įvaizdį, nes sostinėje, esu įsitikinęs, studijuojant atsiranda tikrai daugiau galimybių tobulėti visomis prasmėmis.