Valstybinės interneto sistemos vis dar netobulos

Šis įrašas susikaupė po visų įmanomų valstybės užsakymu sukurtų sistemų lūžių per vos kelis mėnesius. Nors Sodra ir kitomis panašaus lygio sistemomis dar neteko daugiau naudotis, galiu kalbėti iš patirties apie tas, kuriomis remiasi NEC, LAMA BPO, LSP svetainės.

Atrodo, pirmą kartą vienu laiku reikėjo pasinaudoti tiek daug pakankamai didelės svarbos valstybinių svetainių ir visos jos sugebėjo suklupti, tačiau čia piktina ne esminės programuotojų klaidos, o pinigai išleisti už jas.

Iš pradžių trumpai apie gedimus:

• Informatikos egzamino rezultatų perdavimas mokykloms užtruko dėl nežinomų techninių problemų.
• Ta pačia sistema vėliau nepavyko perduoti gausybės kitų egzaminų, pavyzdžiui, matematikos, istorijos ir kt.
• Vėliau LAMA BPO serveriai stebuklingai neatlaikė iki tol planuoto ir iš anksto žinomo srauto.
• LAMA BPO (tikriausiai daugiau dėl žmogiškojo faktoriaus) vėlavo valstybės nefinansuojamų vietų paskelbimas.
• LAMA BPO sistemoje per klaidą buvo neįtraukti keli tūkstančiai stojančių, pateikusių prašymus ne elektroninėje erdvėje.
• Ir galų gale netikėtai dingo visos LSP užsiregistravusiųjų nuotraukos.
• Prisijungimas prie SODROS informacinės sistemos buvo paskelbtas kaip nesaugus vieno IT specialisto. Kas įdomiausia, pasirodo apie šią problemą žinojo tiek kūrėjai, tiek pati SODRA.

Trys skirtingos sistemos, trys skirtingos bėdos ir tai, kiek girdėjau, tęsiasi metai iš metų. Na, jeigu pirmos keturios nesėkmės sugadino šiek tiek nervų daugeliui abiturientų, jau esamų studentų, tai man asmeniškai tikrai nesuprantamas visų užsiregistravusiųjų nuotraukų dingimas iš LSP sistemos.

Čia man kyla keli paprasti klausimai:

1. Kaip jos galėjo dingti iš serverio? Toks negeras jausmas apima lyg koks neišmanėlis būtų jas tiesiog netyčia ištrynęs.
2. Negi tokio dydžio ir svarbos serveriuose nedaromos atsarginės kopijos ir, tarkime, būtų galima buvę atstatyti informaciją iš jų ir tik papildomai pranešti apie būtinybę pasitikrinti savo duomenis.
3. Kitu atveju, kyla klausimas ar kažkas tiesiog patingėjo atkasti tas atsargines kopijas ir truputį daugiau pavargti ieškant tų kelių pasimetusių, o gal buvo lengviau iš naujo sukelti ant kojų dešimtis tūkstančių studentų? Gal čia panašiai kaip su SODROS problemomis, kai tiesiog buvo tikimasi, kad neatsiras „tokių protingų”, kurie sugebėtų perimti kitų žmonių konfidencialius duomenis?

Matydamas tokią situaciją galiu tik daryti išvadą, kad arba tų sistemų kūrėjai, kurie, galiu drąsiai sakyti, kainas valstybinėms įmonėms padidina keliomis dešimtimis tūkstančių yra prastos kokybės darbo pavyzdžiai, kuriuos reiktų paviešinti ir taip padaryti galą jų kartais nepelnytai geram įvaizdžiui, arba valstybei vienodai rodo, kokias sistemas ji naudoja.

Tikriausiai čia abi priežastys tinka, nes ne visos įmonės nuodugniai ištestuoja savo sistemas, o ir pati valstybė tikriausiai neturi nei lėšų kvalifikuotiems IT saugumo specialistams, nei didelio noro papildomai testuoti jiems sukurtas sistemas. Ir visa tai priveda mus prie būtent tokios padėties, kai, atrodo, naujųjų technologijų valstybė, žengianti kiekvieną dieną šioje srityje į priekį, iš tikrųjų tik giriasi reklaminiais šūkiais, kai realios naudos iš tų apvalias sumas kainuojančių sistemų taip ir nėra jų labiausiai reikiant.

Beje, kritikos susilaukė ir pats Švietimo ministras iš prezidentės dėl netinkamai užtikrinto priėmimo proceso. Daugiau apie tai manokarjera.cv.lt puslapyje.

Paveikslėlio autorius Sam Howzit