Meistriškumas ar vidutiniškumas?

Didžiuojuosi savo mama, jog įskiepijo man nuolatinį meistriškumo (angl. excellence) siekį. Šiandien aš esu visiškas buvimo vidutinybe (angl. mediocrity) priešininkas.

Turbūt tai yra pamatinis mano principas, su kuriuo nenoriu ir nežadu susitaikyti. „Do not low the bar“, kaip rašo Ray Dalio.

Sovietmečiu mano mama dirbo vieno didmiesčio ekonomiste. Įsivaizduokite, tais laikais (!), jeigu kam nors reikėdavo šampano butelio ar kokio prabangesnio gėrimo, tik per ją būtumėte galėję jo gauti.

Ji pasiekdavo ir visus nustatytus metinius ar penkmečio planus. Kažkur net raudonų diplomų spintos gilumose rastumėte.

Vis dėlto gyvenimas susiklostė taip, jog nutikus nelaimei, o ir man mažam daug sergant, mama liko rūpintis manimi namuose. Ir po daugelio metų, kai ji nusprendė grįžti į darbo rinką, jau nebeturėjo įgūdžių. Tiesa tokia, kad sovietmečio buhalterija nepriminė laukinių 2000-ųjų, tad teko tapti aplinkos tvarkytoja.

Man šiandien gėda prisipažinti, jog paauglystėje aš gėdijausi, kad ji dirba tokį darbą. Bet ne apie tai.

Pamenu, kai buvau vaikas ir stebėjau ją besidarbuojančią. Mama stropiai šlavė už durų esančias šiukšles ir aš stebėjausi. Klausiau mamos: „Kam tu čia dabar tvarkai toje vietoje, juk vis tiek niekas nematys?“ Sakiau jai: „Juk už durų niekas niekada netikrina, nežiūri ir nemato.“ Tuo labiau, galvojau, laiptinėje, kur ar taip, ar taip tuoj vėl bus nešvaru.

Ir mama man atsakė: „Nesvarbu, ar kas matys, ar ne, bet aš žinosiu, jog ten palikau nesutvarkyta.“ Ir štai kas yra nebuvimas vidutinišku. Bet kas, kas darytų, tikėtina, net nepravertų tų durų pakampės. Dar gal net sustumtų ten, jog nereikėtų toliau nešti išmesti sušluotų šiukšlių.

Tuomet kažkaip, atrodo, praslydo pro ausis, ir tiek. Bet ta pati mintis vėliau grįžo studijuojant KTU. Buvau jau dirbantis JAV įmonėje studentas, tad į paskaitas žiūrėjau daugiau kaip į prievolę, jog mama būtų laiminga, kad vaikas su diplomu.

Dar kaip šiandien pamenu Viktorą iš „DevBridge“, kuris tuomet mums vesdavo įmonės praktikas. Tikrino mano kursinį, ir aš ten buvau parašęs ne visai jau tokį nuostabiai gražų kodą. Paprieštaravau Viktorui sakydamas, kad juk čia vis tiek tik universitetinis darbas, o ne realus projektas. Norėjau praslysti, bet mane greitai pastatė į vietą. „Bet ką, ką darai, visada turi daryti geriausiai.“

Mano patirtis amerikietiškoje įmonėje, Viktoro ir mamos vertybės suformavo naują požiūrį. Nuo to pokalbio universitete aš galų gale įsisąmoninau, jog gyvenime visų pirma reikia viską padaryti iki galo. Ir geriausiai, kaip tik gali. Nesvarbu, ar kažkas kitas mato, ar ne. Turi viską atlikti taip, kaip geriausiai sugebi.

Šis mano požiūris tapo mano vertybe, kuri ir nulėmė, jog iš programuotojo šiandien esu įmonės vadovas. O mūsų įmonės kultūroje ir vertybėse atsispindi tas pats: kokybė, vienu žingsniu daugiau ir rezultatas. Darymas tik dėl darymo taip pat nėra siekis.

Kviečiu pagalvoti, ar kiekvienas Jūsų, net dirbdamas vertės nekuriantį darbą, pavyzdžiui, tiesiog tvarkydamasis, viską kiekvieną kartą darote geriausiai kaip galite? Ar kartais nekyla pagunda kokį kampą nusukti?