Ar Lietuvos internetinė erdvė palengva nevirsta šiukšlynu?

photo credit: James Good

Iš dalies galime teigti, kad Lietuvos internetinė erdvė jau yra šiukšlynas po kurio penkiais ar net dešimčia šiukšlių sluoksnių matome švytintį aukso ar bent jau sidabro gabalėlį, bandantį atsiskirti nuo bendros masės ir parodyti, kokioje erdvėje žmonės nuolat praleidžia savo darbo laiką bei laisvalaikį. Norėdami išsiaiškinti, kaip sustabdyti tolimesnį neigiamą progresą, turime suprasti, kaip ši problema išsirutuliojo, kas turi daugiausia tam įtakos.

Bene daugiausiai dėmesio susilaukia necenzūriniai, vulgarūs, niekinantys kitus interneto vartotojų komentarai didžiausiuose ir populiariausiuose naujienų portaluose. Nors ši bėda anaiptol ne pati didžiausia, ji yra matoma eiliniams žmonėms. Dar visai neseniai galėjome stebėti antraštes: „70-metė gydytoja antrą kartą nuteista už rasistinius komentarus internete” ir pan. Taigi kas skatina žmones rašyti tokius komentarus ir kodėl jie paverčia internetą keiksmažodžių sąvartynu? Pagrindine priežastimi laikomas anonimiškumas, kurį ne sykį minėjo ir žinomas Lietuvoje žmogus Leonidas Donskis. Žmonės savo per dieną sukauptą pyktį, nevaldomas emocijas, pagiežą išreiškia keiksnodami pirmą pasitaikiusį, kartu puikiai žinodami, kad jų niekas nepažins ir už rankos nutvėręs nesakys: „Ak, Antanai, kaip tau liežuvis apsiverčia”. Apskritai nejausdamas jokios kontrolės, kurios, kaip žinia, internete nėra, asmuo gali daryti ką nori. O neretai iš to neturėjimo ką veikti sėdėdamas naujienų portale ir laukdamas naujo straipsnio apie „Yvą” ar kokią kitą visai nereikšmingą asmenybę parašai keletą komentarų apie Valinską, Žilinską.

Bet ar čia tikrai kaltas tik iš pirmo žvilgsnio kuklus anonimiškumas? Ar vis dėlto prasmės reiktų ieškoti kiek giliau – negi dabar pagal L. Donskio nuomonę kaip koncentracijos stovyklose komentuosime: „2501 komentaras Ričardas Šmaižys”. Šiuo atveju reiktų pagalvoti ir apie tai, kodėl žmonės pasitaikius pirmai progai pradeda ant visų, liaudiškai sakant, „važiuoti”. Galbūt gilesnės problemos slepiasi mūsų iškreiptos visuomenės ideologijoje, iki galo nesusiformavusiame post-sovietiniame identitete ar tiesiog elementarioje žmogaus psichologijoje, socialiniame gyvenime. Kodėl užsienyje, civilizuotose šalyse, tokių komentarų mes iš viso nematome ar tik retkarčiais išvystame kelis išsišokėlius?

Kita, nemažiau reikšminga problema, prisidedanti prie bendros šiukšlių masės, tai iš televizijos ekranų atkeliaujanti pop kultūra su savimi atsinešanti ir visus savo trūkumus. Internete ypač lietuviškame dar prieš kelius metus nebuvo galima rasti padorios ir naudingos informacijos, o dabar dešimtys portalų, dešimtys laikraščių rašančių apie tą patį, tiksliau sakant, apie tą pačią nereikšmingą informaciją. Neseniai atlikta apklausa buvo nustatyta, kad krizės padariniai tikriausiai būtų buvę mažesni, jei ne perdėtas žiniasklaidos dėmesys jai. Prie bendro prasto turinio kūrimo prisideda ir vis labiau aktyvėjančios reklamos, viešųjų ryšių agentūros, kurios susidomėjo nepažintomis lietuviškų tinklaraščių bei „Web 2.0″ galimybėmis. Nuo šiol vis sunkiau tampa atskirti reklaminio pobūdžio nupirktą rašinį apie produktus ar įmones nuo tikrų vartotojo nuomonės pareiškimų, kas sunkina tinkamos informacijos paiešką. Pastaruoju metu galime stebėti tendenciją ne formuoti nuomonę, reikšti savo, o daryti įtaką kitiems, kad ir tiems patiems pirkėjams.

Be reklamos agentūrų bendrą srautą prastos kokybės informacija užpildo ir eiliniai interneto vartotojai be jokių apribojimų ar prevencijos talpindami savo „kūrinius”, plagijuodami kitus ar tiesiog nesilaikydami lietuvių kalbos taisyklių – rašantys šveplą tekstą, specialiai ignoruojantys gramatines ir skyrybos klaidas. Taip pat į vaizdo įrašų talpyklas keliantys įvairius apgailėtinus apsvaigusių nuo alkoholio žmonių vaizdus, muštynes, kitus pažeidimus ir t.t..

Be šių pagrindinių priežasčių visada galime įžvelgti ir daugiau dėl kurių mūsų lietuviška interneto erdvė kuo toliau, tuo labiau tampa neišbrendamu sąvartynu, tačiau svarbu ir pamėginti užkirsti tam kelią. Šiuo atveju retai kada padės vartotojų registravimas naujienų portaluose ar visiškas komentarų draudimas. Visų pirma naujienų portalai yra nesuinteresuoti išvaryti didžiąją dalį lankytojų, kurie kiekvieną dieną sugeneruoja pakankamą kiekį pinigų spaudydami reklamas. Atvirkščiai, tikėtis draudimais pasiekti tinkamą rezultatą naivu, todėl labiausiai tiktų socialinės reklamos pobūdžio pranešimai ir informacija pateikiama piliečiams. Interneto vartotojų skatinimas kurti originalų, vertingą ir naudingą turinį ne tik komentaruose, kas yra nemaža dalis solidaus projekto ar tinklaraščio, bet ir savo svetainėse ar jų užuominose. Kiek griežtesnės priemonės tokios kaip vulgarių komentarų autorių administracinės bausmės, anonimiškumo mažinimas rodant su vartotojais susijusią informaciją bei tinkamas Visuotinio sekimo įstatymo panaudojimas galėtų atlikti prevencijos funkciją.

Lietuvos interneto erdvę tikriausiai galime traktuoti kaip šiukšlyną, kuriam daugiausia įtakos turi vulgarūs komentarai, kuriamas nekokybiškas, reklamos kupinas turinys bei pačių žmonių mąstysena ir socialinis išsilavinimas. Tačiau nemažai siekiama ir kad ši tendencija neužsitęstų per ilgai, o galimybių šiam neigiamam progresui įveikti yra tikrai nemažai, tereikia jomis sugebėti pasinaudoti.