Knygos „Asmeninės tobulėjimo istorijos” parašytos Mindaugo Grajausko apžvalga

Atrodo, kad dar visai neseniai LinkedIn mirgėjo nuo įrašų apie dovanų su autografu gautą naują Mindaugo Grajausko knygą “Asmeninės tobulėjimo istorijos”. Knygos su parašu tuomet 2022 metais negavau, deja.  Gal kitą kartą, Mindaugai? Tai yra antroji autoriaus išleista knyga. Pirmoji buvo parašyta “Ko niekada neišgirsite iš bankininko” dar 2018 metais.  O ir nuo antrosios išleidimo (2022 metų) bei perskaitymo praėjo bene trys metai.

Kodėl tik dabar po trijų metų perskaitymo rašau šios knygos apžvalgą? Kuo ši knyga išskirtinė nei kitos skaitytos lietuvių autorių knygos? Ar joje išties yra vertingos produktyvumo pamokos? Ir kokios? Kokią refleksiją galiu pasidaryti po pritaikytų knygos minčių per paskutinius trejus metus?

Šįkart nieko apie bankininkus ir skaičius nerasite. Atvirkščiai, amerikietišku pasakojamuoju stiliumi parašyta knyga, kuri aptaria autoriaus eksperimentus, kaip rasti produktyvumą tuo pačiu įtraukiant ir metodikas, patarimus bei žinotiną informaciją apie tai, kaip žmogus gali tapti produktyvesnis.

Kadangi parašyta pasakojamuoju stiliumi tai nėra vien sausa teorija arba sutraukta patarimų ir pamokymų knyga, kaip organizuoti savo dieną. Autorius gana įdomiai perpina savo išgyvenimus ir istoriją, kaip sekėsi pačiam pritaikyti produktyvumo metodikas, kaip kūrė eksperimentus, kas tiko, kas ne ir paties autoriaus, sakykime, išgyvenimais.

Kai kurios aprašytos produktyvumo technikos tokios kaip Pomodoro, atrodo gana primityvios ir norėtųsi teigti, galbūt jau net 2022 metams atyvenusios bei atrodytų visiems žinomos. Bet turbūt iš asmeninės autoriaus istorijos negali išmesti to, ką jis iš bandė.  Ir vis dėlto net jei ir knygos pradžia gali sudaryti banalios ir neįdomios knygos “apie tą patį” įvaizdį, autorius išties pabaigoje pateikia puikių ir teisingų įžvalgų, tad knyga patektų į rekomenduojamų knygų sąrašą tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius produktyvumo link.

Reikėtų turbūt paminėti, kad šią istoriją praturtintą produktyvumo teorija skaičiau tuomet, kai staiga nuo 12 žmonių įmonėje augome iki 25 ir jau būdamas 30 metų patikėjau, kad štai mano versle nieko nebereikės daryti, nes pasamdyti darbuotojai dirbs, o aš Ispanijoje gersiu kokteiliukus. Buvau pavargęs nuo 12-14 val. darbo dienų be išeiginių, tad visiškai sutinku su autoriaus mintimi, jog

“Galiausiai likau su tokia baisia tiesa – nepadarytų darbų liks, kad ir kaip veikčiau. Ir taškas.”

Tiesa. Nepaneigiama tiesa, nes šiais laikais turbūt nudirbti visus darbus praktiškai neįmanoma. Net jei ir jausiesi prisisotinęs ir išbraukęs visus savo TODO, prisiminsi, kad reikia paskambinti artimisiems, o galbūt susiplauti indus ar išsiskalbti. Galų gale nespėsi mirktelėti – naujas el. laiškas jau dėžutėje. Ir čia tuo pačiu man itin tiko ir patiko mintis apie tai, kas yra produktyvi diena:

“Produktyvi diena – tai diena, kurią praleidžiate taip, kaip norėjote ir planavote. Diena, kai intensyviai dirbdami atliksite svarbiausias dienos užduotis, bus produktyvi diena. Diena, kai ilsėsitės ir tiesiog mėgausitės savo laiku, irgi bus produktyvi diena.”

Kaip tam, kuris bene nuo 16 metų klausytų audio knygų buvo įsitikinęs tuo, kad turi kiekviena minutė ir sekundė gyvenime suplanuota tik efektyvumui, tik darbui ir tik realizavimui savo siekių visa tai sukėlė apmąstymų. Lyg JAV prezidento diena – kiekviena akimirka turi būti vertinga, kartojau sau. Ir tuo gyvenau. Jaučiausi kaltas, kuomet išvargęs tiesiog ilsindavau smegenis žiūrėdamas buką Netflix serialą. Atrodė, kad negalėjau sau leisti pailsėti. Ir būtent ši knyga ir ši citata pakeitė tą suvokimą į gerą.

Įsisąmoninau, jog išties – produktyvi diena gali būti ir diena skirta poilsiui, tam, kad atgautum jėgas ir tuo pačiu galbūt išmėgintum kažką naujo taip įgaudamas kažkokių patirčių. Savo dienotvarkę pakeičiau taip, kad leidau sau kartkartėmis daryti ne suformuotą įproti “tai, ką reikia”, o leisti sau pasimėgauti: rašyti, daryti darbus, kurie galbūt nėra Pareto dėesnio tie “sukuriantys daugiausia vertės”, bet tuos, kurie man patinka ir/ar norisi darytis.

Ir negaliu sakyti, kad nesuveikė – išties tapau laimingesnis ir pradėjau daugiau mėgautis gyvenimu. Ar tai padėjo mažiau atidėlioti darbus? Nedrįsčiau taip teigti, tačiau dienos pabaigoje jausdavausi laimingesnis. Ir ar ne ne puikus pokytis už kurį reikėtų padėkoti autoriui?  

Be tipinių laiko valdymo metodikų, knyga iš esmės akcentuoja ir taip jau žinomas tiesas, jog tam, kad būtum produktyvus – turi tam tikrų dalykų atsisakyti. Mindaugas rašo:

“Norint, kad už dienos ar savaitės brūkšnio nepasiliktų tai, kas mums yra svarbu, verta už brūkšnio sąmoningai palikti dalykus, kurie mažiau reikšmingi arba visai nesvarbūs.”

“Kiekvienas ne reiškia taip kažkam kitam, kas yra svarbiau.”

Ir teigia su kuo sutinku iš esmės, kad tie, kurie esame žinantys, ko norime, dažnai tampame nepatogūs kitiems:

“Žmogus, kuris žino, kas jam gyvenime svarbiausia dažniausiai yra nepatogus žmogus.”

“Tiksliau rinktis pagal savo prioritetą yra drąsos reikalaujantis veiksmas. Ir tai turi savo kainą. Ne visi aplinkiniai supras drąsius pasirinkimus. Bus nusivylusių žmonių. Bus net piktų žmonių dėl mūsų pasirinkimų. Ir tai sunkiausia prioriteto pasirinkimo dalis.”

“Būti efektyviam – tai būti drąsiu žmogumi. Turėti drąsos pasirinkti nedaryti. Turėti drąsos atsisakyti kažko svarbaus, kad galėtume skirti laiką ir dėmesį tam, kas svarbiausia.“

Taip pat knygoje aptariama standartinė metodika – pradėti darbus bei akcentuoja jos svarbą. Primenama apie žmogaus kylantį pasitenkinimą pradėjus ir tokiu būdu sumažinamą atidėliojimo efektą. Nepamirštama ir disciplinos reikšmė, kuris susipina su mūsų atliekamais žmogiškaisiais pasirinkimais.

“Kai kiekvieną dieną pasirinkdavau galimybę rinktis – eiti šiandien bėgioti ar ne, dažniau būdavo taip, kad nebėgdavau. Kai rinkdavausi kiekvieną kartą – valgyti saldžią bandelę ar ne, – dažniau į savo organizmą prigrūsdavau pridėtinio cukraus. Kai rinkdavausi – rašyti šiandien knygą ar ne – dažniau pasirinkdavau nerašyti.”

“Disciplina yra pati didžiausia meilės sau išraiška. Tai toks rūpinimasis savimi, suteikiant sau viską, ko reikia kokybiškam gyvenimui.”

Knygos pagrindinė esmė, mano supratimu, yra M. Grajausko aprašyti eksperimentai tiek bėgime, tiek su šalto dušo išbandymais. Knygos pagrindinė mintis susideda apie tai, kad turime kaip žmonės atlikti eksperimentus, kuriems turime turėti aiškią hipotezę, tikslą, taisykles, progreso sekimą bei stebėseną, atsakymą, kas bus jei nenorėsiu daryti. 

Knyga padeda skaitytojui suprasti, kaip panaudoti šiuos eksperimentus, o tuo pačiu pasimokyti iš autoriaus sėkmių ir nesėkmių. Iš esmės tai savotiškas eksperimentų algoritmas per M. Grajausko požiūrį, kurį gali pritaikyti kiekvienas skaitytojas sau.

Ir turbūt viena gražiausių autoriaus minčių, kurią drįsiu sau pacituoti kaip vieną iš galimų atskleidžiamų gero serialo pabaigą:

“Mes kaip žmonės privalome tapti geresni. Mes neprivalome keistis. Taškas. Bet mes galime keistis.  Jeigu norime ir jeigu jaučiame vidinį alkį, smalsumą dėl kitokios kasdienybės ir veikimo kokybės – mes galime keistis. Ir liūdniausia tuomet būtų suvokti, kad gyvenimas, kurį nugyvenome, liko iki galo nenugyventas tik dėl to, kad galėjome keistis, bet nesikeitėme ar ne tiesa?”

Man, kaip augančiam vadovui vis dar sudėtinga tai suprasti. Aš esu linkęs manyti, kad kaip V. Franklis savo knygose rašė: kiekvienas turime realizuoti save, susikurti savo gyvenimo prasmę ir mūsų atsakomybė prieš gyvenimą yra “įgyvendinti” save.

Taip, kaip kiekvienas norime, bet tai yra mūsų atsakomybė ir čia turbūt negaliu labiau sutikti su autoriaus keliamu retoriniu klausimus, kas bus ir kaip jausimės nugyvenę tą gyvenimą ir supratę, kad pasirinkimą turėjome, bet juo nepasinaudojome.

Ir vis dėlto pabaigai turbūt galėčiau sau reflektuodamas atsakyti į klausimą, kad ši knyga leido man atsipalaiduoti, pasimėgauti gyvenimu ir, sakykime, tikrai pakeitė tam tikrus įpročius apie laiko planavimą. Bet…

Bet tam tikru metu pajaučiau, kad šią knygą pradėjau naudoti kaip pasiteisinimą ir “produktyvumą” vadinau, tai kas pamažu tapo mano atidėliojimu. Šiandien turbūt galiu pasakyti, kad po šio eksperimentuo grįžtu žingsniu „atgal” prie to, kad vis dėlto reikia nepamesti ir būtiniausių darbų bei disciplinos, nes buvau atleidęs per daug vadeles. Bet kuriuo atveju tai buvo nuostabus M. Grajausko paskatintas mano asmeninis eksperimentas, kurio nebūčiau išgyvenęs, jeigu ne autorius su savo mintimis ir šia knyga.

Rekomenduoju perskaityti visiems besidomintiems produktyvumu ir tuo pačiu ieškantiems balanso. Net neabejoju, kad naudingų produktyvumo metodikų ras ir tik žengiantys pirmuosius žingsnius.

“Ir supraskite, kad net jei ir eksperimentas nepavyks – nieko čia blogo, tiesiog būsite pasitikrinę, kas jums tinka, o kas ne ir iš to išsinešite bent jau žinojimą apie tai.”