Visa tai ,ką aprašiau paskutiniuose dviejuose įrašuose, turbūt galima būtų sugretinti su vaiko auginimu. Esu ne kartą sakęs ir viešai rašęs, kad įmonės kūrimas buvo lyg savotiškas vaiko auginimas. Kiekvienas, pirmą kartą tapęs tėčiu, irgi nesuvokia, kaip čia viskas išeis, bet išeina. Iš vienos pusės viskas vyksta savaime, iš kitos – štai perskaitai vieną kitą knygą.
Ankstesniame įraše rašiau apie tai, kad pirmoji knyga su itin paprastu pavadinimu, bet reikšmingu turiniu man padėjo pamatyti visiškai kitą portretą: koks iš tiesų turi būti vadovas bei ką jis turi daryti. Pasirodo, ne projektus valdyti, ne užsiimti specifikacijų rašymu, o ugdyti ir kurti komandą, būti jos dalimi, pavyzdžiu ir tuo pačiu turėti atitinkamas minkštąsias charakterio savybes.
Praskleistas vadovo paveikslo šydas skatino mane domėtis dar daugiau ir plačiau, ko vis dar nemoku. Jaučiausi lyg užlipęs ant nedidelės kalvos ir pamatęs, kad horizonte, kurio iki šiol nesimatė, slypi didžiuliai kalnai, į kuriuos dar teks įkopti. Šįkart augančią vidinę vadovo būseną turbūt geriausiai apibūdina tai, kad iš bejėgiškumo fazės, kai tiesiog nepavyksta, nesiseka ir atrodo, kad viskas blogai ir kam čia tą įmonę įkūriau, tu pagaliau supranti, kad štai yra atsakymai – belieka žengti teisingu keliu, mokytis, sužinoti ir viskas tarsi savaime pavyks.
Žinojimas, kad yra atsakymas, nuramina. Turbūt to galima pasisemti ir ugdant darbuotojus, ypač pirmosiomis dienomis ar savaitėmis, kai ką tik į naują darbo vietą įmestas darbuotojas lyg katinas vandenyje, visas išsprogusiomis akimis ir sušlapęs, laksto ir ieško užuovėjos, kur galėtų nudžiūti.
Man nuolat kildavo klausimų, kodėl nepavyksta susitarti su darbuotoju, kad jis ateitų į darbą laiku ir laikytųsi elementarios darbo etikos ir taisyklių. Man mintyse nuolat šmėžavo klausimai, pavyzdžiui: negi dabar kiekvieną kartą turėsiu pats mokyti darbuotoją, kaip išrašyti sąskaitas-faktūras? Negi dabar kiekvieną kartą turėsiu aiškinti ir rodyti (juk tai užima daug laiko), kaip naudotis mūsų naudojama ASANA projektų valdymo sistema arba kaip bendrauti su klientais? Jeigu atvirai, tiesiog dirbdavau ir galvodavau, o tai kaip būna kitose įmonėse? Kaip ten darbuotojai tiesiog ateina ir „žino“, ką tą dieną turi padaryti?
Pirmasis atsakymas – kad jie tokie patys kaip aš – imlūs, perprantantys, besimokantys iš pavyzdžio. Bet mačiau ir suvokiau, kad jeigu samdai jaunesniuosius specialistus, taip ne visada būna – juos turi pamokyti, paaiškinti, padėti, suteikti žinių. Neturėjau net menkiausio suvokimo, kaip tai daroma, tiesiog neįsivaizdavau. Ir čia turbūt labai tinka Einšteino pasakytas pamąstymas, kad vaizduotė yra viskas. Jeigu tu nė mintyse negali įsivaizduoti kažkokio dalyko, negali jo ir išspręsti kaip uždavinio.
Tad kitas augimo proceso etapas prasidėjo nuo kietųjų įgūdžių (na, tiesiog man, tiksliukui, juos lengviau priimti ir įveikti). Antroji mano perskaityta knyga buvo Neriaus Jasinevičiaus „Nuo amato prie verslo“. Dar vienas ypač puikiai atitinkantis mano įmonės augimo fazes knygos pavadinimas.
Pirmuosius ketverius metus iš esmės tai buvo tik amatas, kai lyg batsiuvys ir pats batus taisiau, ir dar šalimais turėjau keletą besimokančių amato padėjėjų. Taip ir gyvenom, o gyvenom visai neblogai. Knyga pasirodė gana sunki, neslėpsiu.
Galbūt knygoje ne visai teisingai labai daug fokusuojamasi į tai, kas yra srautas, ir net tas srautas pateikiamas kaip sudėtinga formulė, kurią, tiesą sakant, iki dabar taip paėmus dar ne visada sugebėčiau paaiškinti, bet esminis momentas, ką pastaroji knyga davė, tai lūžis bei suvokimas, kuo skiriasi amatas nuo verslo.
Verslas, kaip kolega Nerius mėgsta sakyti, turi uždirbti pinigus. Tiesą pasakius, man dirbant kaip tikrai geram amatininkui tikslas nebuvo vien uždirbti pinigų, kiek tiesiog gerai atlikti darbą. Juokinga, bet šitas tikslas vis dar išlikęs, dėl to net dabar, jau po 10 įmonės veiklos metų, nelaikau savęs verslininku, nes pamatinis vertybinis mano pagrindas – atlikti paslaugą kokybiškai. Aš tikėjau ir galvojau, kad pinigai ateina savaime, jeigu gerai dirbti. Dalinai tai buvo tiesa, tačiau tai nereiškia, kad dabar turi neapmokestinti kliento už savo teisingą paslaugą arba nepasiimti naudos už tą kokybę ir verslo vertę, kurią sukuri.
Antrasis lūžis turbūt buvo tai, kad įsisąmoninau, koks yra verslo ir amato skirtumas. Verslas yra sistema, kurioje neturėčiau dirbti pats arba dirbti tik reikšmingiausius darbus, kurių negali padaryti kiti. Ir nors B. Treisis irgi kalbėdavo apie tą patį, kad reikia samdyti žmones, kurių valandinis įkainis mažesnis, šis suvokimas kažkaip neįsigalėjo taip greitai atliekant rutininius darbus, nes buvau patekęs į tuos pačius visų augančių specialistų į vadovų spąstus: aš žinau, kaip geriausia, tai ir padarysiu taip, kaip geriausia.
Trečiasis suvokimas susijęs su apribojimais, pasirinkimais, kuriuos turi atlikti verslą sistemindamas. Kitaip tariant, tai apribojimų teorijos pradžia ir įvadas. Knygoje iš esmės nėra aiškių atsakymų, kaip tuos procesus kurti arba juos tinkamai aprašyti, bet knyga yra puikus įvadas arba „kabliukas“ į mokymus, kuriuos siūlau išklausyti visiems vadovams arba naujai besimokantiems tokiais tapti.
Ketvirtas dalykas – susipažinau su tokiomis sąvokomis kaip vizija, misija ir vertybės. Visuomet galvojau, kad tai yra butaforiniai užrašai ant įmonių pastatų, sienų ir svetainėse, kurie nieko nereiškia. Išties tik pamažu atėjo suvokimas, kad tai ne tik tiesiog kažkur užrašyta įmonės kultūra, bet ir ja remiantis aiškiai kuriami tikslai, vizija atspindi, kur nori būti bei kaip tu to sieksi, ir kokiu pagrindu keliausi. Ir visa tai – po beveik ketverių metų įmonės valdymo!
Penktasis dalykas, kuris tuomet vis dar atrodė svetimas – tai biudžetai, pinigų srautų valdymai ir apskritai jau minėta srauto sąvoka, kuri atrodė dar nesuprantama, kaip ir skaitant minkštųjų įgūdžių knygą: skaitai, bet tai atrodo ne taip reikšminga, nes iki galo išties nesupranti, kokią naudą ir kokią funkciją tas biudžetas atlieka.
Ir turbūt šeštas dalykas, prie kurio jau šiek tiek vėliau atvedė ši knyga – supratimas, kad vadovo darbas yra gana vienišas. Vis daugiau ir viešojoje erdvėje kalbama apie tai, kad vadovai šioje kelionėje tampa vieniši. Ar aš buvau vienišas? Taip, man atrodė, kad nepaisant to pavyzdžio, kurį rodau (daug valandų, B. Treisis, vertybės ir kt.), darbuotojams nė motais tas mano pavyzdys, nerūpiu nei aš, nei įmonė, nei niekas. Išties jaučiausi vienišas.
Vienišumas dingo, kai prisijungiau prie metinių AMVER (nuo amato prie verslo mokymų metinės programos). Ši programa buvo skirta būtent tokiems kaip aš: nesusivokiantiems, ką daro su verslu, tiems, kuriems verslas „nutiko netyčia“. Atėjęs į mokymus gavau ne tik metinių žinių programą su kassavaitiniais aptarimais bei namų darbais ir įsipareigojimu, bet ir palaikymą iš bendramokslių.
Supratau, kas yra itin svarbu naujam vadovui, kad nesu vienas. Ir to, ko nemoku, pasirodo, nemoka net didžiausių ~100 darbuotojų turinčių įmonių vadovai. Pamenu pasakojimą, kai vienos didžiausių Lietuvoje chemijos gamyklų vadovas pasirašydavo ant perkamo tualetinio popieriaus sąskaitų ir be jo žinios niekas toje įmonėje nevykdavo. Žmogus, sugebėjęs pastatyti visą koncerną, sutelkęs visas žinias ir veikimą ant savęs.
Rinkausi, kuriuo keliu noriu eiti ,ir matydamas, kad minimos įmonės krachas prasidėjo kartu su vadovo iškeliavimu į kitą pasaulį, suvokiau, kad tai nėra atsakymas. Tuo pačiu jau buvau pervargęs nuo visko darymo savarankiškai, pradėjau jaustis vienišas ir dirbti už visus daugiausia.
Pasakiau sau, kad mano užduotis buvo kitokia. Įgavęs įgūdžių ir pradėjęs rasti atsakymus į savo keliamus klausimus, išsikėliau sau tikslą kultūriškai ir technologiškai kopijuoti savo autoritetą – įmonę „DevBridge“, kuri tuomet buvo universitete itin populiari, aktyvi ir buvo man idealas. Tos amerikietiškos kultūros, besikeičiančios su kokybe, vadovai man imponavo, tai buvo vizija, kurią turėjau: tapti bent ~200 darbuotojų turinčios tarptautinės įmonės vadovu, kuriam pačiam nebereikia dirbti. B. Treisis mokino – išsirink autoritetą, koks pats nori būti ir tapk juo. Tuomet aš išsirinkau Viktorą Gurgždį kaip autoritetą, kuriame mačiau save, nes turėjau progą su juo pabendrauti gyvai dar universiteto laikais, kai jis mums vedė praktines paskaitas. Tokią viziją susikūriau ir tokios vizijos siekiau. O kaip man sekėsi? Apie tai jau kituose įrašuose.