Pirmosios „PrestaRock“ kultūros užuomazgos: degustacinės vakarienės ir viskas, ko reikėjo IT įmonei

Ankstesniuose dviejuose įrašuose dalinausi savo naujais vadovavimo iššūkiais ir patirtimi, kai netikėtai iš puikaus PrestaShop laisvai samdomo specialisto tapau įmonės vadovu, aptariau, su kokiais pirmaisiais iššūkiais susidūriau. Nepaisant didelio darbo krūvio ir netikėtų papildomų pareigybių, savo pirmiesiems kolegoms stengiausi sukurti tuomet geriausių Kauno įmonių aplinką, o tuo pačiu pritaikyti savo patirtį JAV įmonėje.

Kas yra įmonės kultūra ir apie ką ji, šiame savo ir įmonės gyvavimo etape dar neturėjau tikro suvokimo. Vis dėlto žinojau ir mačiau pavyzdžius – tuomet sparčiai ir KTU aktyvų marketingą studentams darančias NFQ ir DevBridge kompanijas. Iš ten įsidarbinusių darbuotojų girdėjau, kaip viskas faina ir šaunu, kaip kolegos penktadieniais valgo picas, važiuoja į teambuilding’us ir pan. To paties norėjau ir aš – kad mano darbuotojai nesijaustų prastesni ir gautų tas pačias naudas.

Taigi, pirmoji pradžia – kiekvienas darbuotojas turi turėti megztuką! Kad ir kaip bebūtų miela ir juokinga, megztukai tuomet buvo viena iš naujų talentų pritraukimo galimybių. Studentai kandidatai rinkdavosi tą įmonę, į kurią ateidavo žinodami, kad gaus nemokamą (!) megztuką, su kuriuo vėliau galės slampinėti. Turėjome ir mes!

Gyvūnai darbe? Kolega dizaineris augino du didžiulius Meino meškėnus, kuriuos laikas nuo laiko išvysdavome ir pas save biure. Nedideliame 20 kvadratų biure sutilpdavo ne tik šuns dydžio katinai, bet ir mieli šuniukai vestukai, gulėdavę ant mūsų sėdmaišių. Turėdavome ir tokius!

Spurgos? Kasdieniai užkandžiai taip pat buvo mūsų, trijų kolegų, darbo dalis. Pagal galimybes ir tam tikrais mėnesiais, uždirbus šiek tiek daugiau pinigų, visuomet kas porą savaičių ar savaitę vaišindavomės įvairiais skanumynais. Mūsų neaplenkdavo ir picos.

Kassavaitiniai pietūs? Taip! Tai jau amerikiečių kultūros dalis: visus mus kiekvienais metais suburdavo kurioje nors Europos šalyje ir surengdavo degustacines vakarienes. Aš tą pačią idėją pritaikiau ir savo darbuotojams. Mes keliaudavome ne tiesiog į valgyklas ar kavines pietų ir vakarienės, bet į geresnės klasės restoranus. Buvo noras pavaišinti kolegas, leisti jiems apsilankyti ten, kur jie patys nenueitų dėl to, kad taupo arba tiesiog apie tokias vietas nežino.

Turbūt artimiausias renginys mano šiai patirčiai iš JAV buvo berods antraisiais ar trečiais metais, kai išties uždirbome pakankamai, kad galėtume sau leisti tikrą degustacinę vakarienę su žvėrienos ir antienos patiekalais. Prieš daugiau nei 15 metų vakarienė, 5 žmonėms kainavusi bene 600 Lt (200 Eur), turbūt, nepameluosiu, buvo bene vieno darbuotojo atlyginimas tą mėnesį. Pamenu, mano atlyginimas buvo jau gal 400 Lt (~150 Eur). Bet tai buvo kažkas tokio: džiaugiausi ir didžiavausi savimi, jog, kaip tie amerikiečiai, kurie veždavosi mane, dabar ir aš galiu pavaišinti savo kolegas. Asmeninis laimėjimas.

Man tai buvo šioks toks asmeninis pasiekimas ir ego paglostymas. Ir šiandien, rašydamas šį įrašą, abejoju, ar kolegos, tąkart vakarieniavę viename geriausių restoranų – „Medžiotojų užeigoje“ – su paties šefo paaiškinimais ir geriausiu vynu, suprato tai, ką aš išgyvenu. Galbūt jiems atrodė, kad tai „privaloma“ ir taip turi būti, o aš norėjau, kad mano darbuotojai patirtų tai, ką aš patyriau augdamas kitur. Tuo pačiu tai buvo aiškus siekis būti geriausiems ir pasiųsti žinutę, kad PrestaRock yra ne tik „rock solid ecommerce solutions“, bet ir tokia pat „chebrytė“ – įmonė, kuri nuverčia kalnus. Taip jausdavomės ir dirbdami Presto-Changeo įmonėje!

Tikras šampanas ir tortas pagal specialų užsakymą pirmojo gimtadienio proga? Taip. Deja, šios nuotraukos datos neturiu išsisaugojęs, bet, kiek pamenu, tai buvo turbūt pirmasis arba antrasis įmonės gimtadienis, kai apskritai tiek aš, tiek mano kolegos paragavome ne putojančio vyno, bet tikro šampano. Vėlgi tai noras kolegoms suteikti įvairių potyrių, išmėginti tai, ko galbūt patys neišmėgins, ir pan. Dar ir dabar kai kuriuos darbuotojus sveikindamas su gimtadieniu linkiu, kad jų gyvenimas teiktų tokių pačių nenuspėjamų akimirkų kaip tie šampano burbuliukai.

Mūsų bendra veikla? Taip, į ją įeina ir pasiplaukiojimai kateriu Kauno mariose, ir kitos veiklos. Aktyvių ir prabangių pramogų idėja buvo pasilikusi dar nuo mano laisvai samdomo darbuotojo laikų: šiomis patirtimis norėjau pasidalyti su savo kolegomis.

Prie viso to prisidėjo ir prekės ženklą atspindintys bukletai, knygutės, tušinukai ir viskas, ko reikėjo. Kaip mes visa tai padarėme? Ankstesniame įraše rašiau apie tai, kad pirma pradžia ir pirmieji metai buvo sunkūs. Atsakymas paprastas: viskas buvo įmonei, viskas darbuotojams ir tam, kad jie jaustųsi lyg dirbantys Vokietijos ar Amerikos kapitalo įmonėms. Dirbau ne tik sau, dirbau ir už darbuotojus. Tas valandas dirbau tam, kad ir jie būtų laimingi ir turėtų ne mažiau. Bet ar ir darbuotojai iš tiesų taip jautėsi? Atsakymas – jau kitame įraše.