Mano pirmieji vadovo žingsniai ir realybė
Vienas KTU dėstytojas, sakydavo, kad du programuotojai yra lėčiau už vieną. Netikėjau tuo, kol nepradėjome dirbti PrestaRock kaip komanda. Pasirodo, tai tiesa! Ir turbūt tai nėra susiję su programavimu, bet apskritai su darbu, kuomet atsiranda daug papildomo darbo vien tam, kad kitas atliktų tai, ką tu žinai. Apie šitą prieš įsteigdamas įmonę nepagalvojau. Su kokiais dar sprogusiais burbulais susidūriau?
Vos pradėjus dirbti iš biuro po pirmosios euforijos apie tai, kad štai aš įmonės vadovas, netrukau suprasti, kad neužtenka Skype chat‘o ir pokalbių tam, jog galėtum tinkamai paskirti užduotį, aprašyti: viskas pasimeta, dingsta, nebesupranti apie ką, pasimiršta ir kt.
Kadangi tuomet buvau vis dar nuolat ir daug skaitantis tinklaraščių, buvau girdėjęs apie ką tik susikūrusius įrankius kaip Trello, ASANA, kurie buvo turbūt dar pirmosiose versijose, kai mes pradėjome veiklą. Išmėginęs vos porą rėmiausi kriterijumi kad užrašyti užduotį turėtų būti nesudėtingiau nei parašyti ją tušinuku ant lapo, tad mano pasirinkimas natūraliai tapo ASANA, kurią naudojame iki šiol.
Norėdamas, jog žmogus atliktų tinkamai užduotį reikia ją tinkamai aprašyti, suformuoti, susitarti pasitikrinimo vietas ir laikus, apibrėžti aiškiai rezultatą, įvertinimo kriterijus. Na, tipinis delegavimas. Tik prisiminkime tai, kad aš esu ketvirto kurso studentas nieko apie tai neišmanantys. Kaip manote, ar nebuvo taip, jog tikėjausi iš penkių žodžių aprašo, kad naujasis kolega atliks ir padarys užduotį? Tikėjausi! Ar taip būdavo? Tikrai – NE!
Ir jeigu įrankį atrasti projektų valdymui, vėliau laiko sekimui buvo daug paprasčiau, tai minkštuosius įgūdžius pradėjau formuoti turbūt po gerų trijų-keturių metų nuo įmonės įkūrimo. Aš įkūręs įmonę dariau prielaidą, kad visi yra tokie patys kaip aš arba bent jau tokie patys kaip mano bendradarbiai kolegos, kurie visuomet būdavo daugiau už mane patyrę. Reklamos agentūroje mokiausi iš išties puikaus, žinomo radijo laidų vedėjo ir savo sritį marketingo išmanančio projektų vadovo. JAV įmonėje programavimo mokiausi iš ilgametę patirtį turinčių specialistų, kurie visi buvo ne tik vyresni už mane beveik dvigubai, bet ir bene tiek pat patirties turintys, kiek man metų. Buvau burbule.
Pavyzdžiui, mano komandos pirmasis darbuotojas turėjo piktybišką polinkį vėluoti į darbą. Buvo tai jo pirmasis darbas, bet turbūt per visą savo gyvenimo istoriją jis nėra niekada taip ir atėjęs dirbdamas pas mane 9 val. į darbą. Visada ne anksčiau 9.20, o paklausus, kas nutiko, tai tiesiog niekaip nesuspėdavo.
Aš buvau apskritai iš pavyzdžio tėvų ir kitų įpratęs ir turėjęs suvokimą, kad jei nori atsigerti arbatos prieš darbą, tai į darbą ateini 8.45, kad spėtum tos arbatos pasidaryti ir 9 val. jau sėdėtum prie stalo ir dirbtum. Patikėkite – tik pirmosios savaitės ir šokas. O dar tas vaikiškas mano verslo supratimas, kad juk kiekviena darbuotojo minutė turi būti išnaudota tik darbui ir jeigu jis tik neduok dieve daro kažką ne taip – juk tai nuostolis. Ateina 9.30, išeina 18 val., pietus pastoviai užtrunka ilgiau – juk bando mange apgauti, įsivaizdavau ir galvojau būdamas jaunas ir kvailas.
Tiesa, juokinga, bet per visą savo jau dabar dešimties metų karjerą kito darbuotojo vėluojančio į darbą neturėjau. Bet kaip tokią bėdą spręsti? Čia labai panašiai kaip ir su projektų valdymo įranga – neturėjau nei jokio supratimo, nei įgūdžių, tad pirmasis atsakas pyktis ir griežtas tonas bei „pasikalbėjimas“ apie tai, kad tu „privalai“ ateiti į darbą, nes „visi taip daro ir taip normalu“. Faktas, kad tokie pokalbiai neveikia. Apie susitarimus su darbuotojais, ribų brėžimą, tuomet taip pat nebuvau nieko girdėjęs.
Labiausiai liūdna buvo, kad nesvarbu, kiek pyktumeisi ar priekaištautum – elgesys niekada ir nepasikeitė. Pasikeisti ir negalėjo. O visa tai santykio kūrimui nepadėdavo, bet tuo pačiu ir savo, kaip vadovo, pasitikėjimui. Aš juk dabar vadovas! Manęs turi klausyti.
Trečiasis burbulas sprogo turbūt apjungiant dvi skirtingas istorijas. Kuomet jau dar po pusmečio ar galbūt net daugiau bandėme pasisamdyti trečiąjį kolegą burbulas ir supratimas, kad visi nebus tokie, kaip aš, sprogo tuomet, kai naujokas programuotojas atėjęs į darbą kodą rašė ne metoduose klasėse, bet tarp jų. Sako, man neveikia kodas ir keistas klaidas rodo. Priėjęs pasižiūrėti matau ir nesuprantu: net ir šiandien nerandu tinkamo pavyzdžio paprastam su IT nesusijusiam žmogui. Įsivaizduokite situaciją, kuomet reikia išvalyti kilimą, bet žmogus stovi, žiūri į lubas ir sako, nesuprantu, kaip čia tas lubas siurbti su tuo siurbliu.
Buvo labai blogai. Tuomet supratau, kad ne kiekvienas pasamdytas gali būti ir apskritai bus programuotoju. Pasikalbėjęs su savo antruoju darbuotoju, suvokiau, kad pastarasis į IT rinką atėjo tiesiog vedamas pažadų didelio atlygio. Tuomet, pamenu, jis sakė, kad štai man labai patinka istorija, moku istoriją net nesimokydamas, bet noriu būti IT specialistas vien dėlto, kad būdamas prastas IT specialistas vis vieną uždirbsiu daugiau nei geras istorikas. Ir čia mano pasaulis sustojo porai sekundžių.
Informacinės technologijos buvo mano gyvenimas nuo, kaip jau rašiau, turbūt apskritai trylikos ar keturiolikos, kuomet DOS diegiau ir svajojau apie kompiuterį. Na, o kitas kolega su kuriuo jau buvome susidirbę darydavo daug klaidų ir nepaisant to, kad taip pat IT sferą atrado panašiai kaip aš nuo vaikystės, kitaip nei aš, būdavo neatidus, tingus ir kaip tikri programuotojai nemėgdavo nei testuoti, nei tikrinti savo kodo.
Pirmieji mėnesiai ir štai aš su dideliu patenkintu asmeniniu ego be įrankių, kaip tinkamai deleguoti, ar kas tas delegavimas, su dviem darbuotojais, kurių vienas ne savo srityje ir ne savo rogėse, o kitas daug darantys klaidų, nepunktualus ir sunkiai sukalbamas. Ar ne nuostabi pradžia?
Apibendrinant turbūt tampa aišku, kad kuomet neturi nieko bendro su vadyba, įmonių administracija ir valdymu, o verslas nutinka „savaime“, pritrūksta ne tik elementarių įrankių kaip programinė įranga skirta bendrauti, pasidalyti užduotimis ir sekti jas, bet ir valdoviškųjų minkštųjų išteklių apie tai, kaip dirbti su žmonėmis, ką jiems sakyti, kaip sakyti ir bendrauti. Jau nekalbant apie tai, kad neužtenka atrankų metu tiesiog pasikalbėti su žmogumi ir pažiūrėti, ar jis padoriai ir tinkamai atrodo, kad jį priimtum į darbą.