Nuo Pagrindų iki Tobulumo: Mano patirtis su Presto-Changeo

Praeitame įraše dalinausi mintimis ir pradžia, kaip netyčia ir netikėtai prisijungiau prie Presto-Changeo, dar žinomos Everything is Possible (EIP) Concepts Inc. Įmonės JAV bei darbavausi kaip programuotojas.

Šiek tiek jau rašiau ir apie užuomazgas, kurias ši įmonė suformavo manyje bei kaip padėjo suprasti, kas iš tiesų yra geras programuotojas, užtvirtinto, kaip reikia dirbti su klientais (matant iš pavyzdžio) leido tapti tuo, ką šiandien vadinu geru darbuotoju bei ko tikiuosi iš darbuotojų ir aš pats.

Taip, dirbant su amerikiečiais ir rašant kodą komandoje aš jau supratau, kad tai nėra laisvai samdomo specialisto ar sau programuotojo kodo rezultatas. Mane apėmė noras būti geriausiu, vien dėl to, kad komandoje dirbo praktiškai visi vyresni už mane ir turintis bent ~10+ metų programavimo patirties. Kartu apjungiau ir B. Triacy mintis apie „excellence“. Žodį, kuriam nerandu lietuviško vertimo.

B. Triacy mano šešiolikos metų klausytose knygose sakė, jog tam, kad būtum geriausias privalai tapti nepakeičiamas geriausias savo srities profesionalas. Turi dirbti daugiau už kitus, rodyti, jog nori ir moki. Pasilikti ilgiau nei kiti. Būti proaktyvus, tapti dešiniąją ranka savo mokytojo. Žodis „excellence“ dirbant šioje kompanijoje kuriant PrestaShop el. komercijos sprendimus tapo mano praktiniu išsipildymu nuo kurio daugiau niekada ir neatitrūkau.

Taip pat B. Triacy, sako, jog paslaptis slypi mažose detalėse. Pavyzdžiui, siųsdamas sutartį klientui pridėk paaiškinimus į dažniausiai užduodamus klausimus, prikabink sutartį tokiu formatu, jog būtų patogu pasirašyti, užpildyk rekvizitais ir kt. O ne tiesiog ją siųsk, kad siųsti. Kitaip tariant, yra mažos pastebimos detalės, kurias tik patirtimi (work hard) pastebėjęs ir patobulinęs gali tapti geresnis už kitus.

Visa tai ypač aktualu programuojant. Tai, kaip tu užvadini savo metodus, kintamuosius, kaip sugebi parašyti kodą, jog jį vėliau perskaitytų kiti, per panaudotų ir nesudėtingai išplėstų yra visas menas. Esu dėkingas, kad Presto-Changeo įmonėje buvo laikomasi šių vertybių, o tuo pačiu jas sugebėjau įprasminti tuomet rašydamas kokybišką kodą.

Antra, smagu, kad šioje įmonėje dirbant mano tobulėjimas nesustojo ir toliau mokiausi. Būtent matydamas ir jausdamas daugiau patirties turinčių mentorių pagalbą ir kodo peržiūras supratau, kad programavimo srityje turiu itin daug, kur tobulėti, tad perskaičiau pirmąsias savo angliškas knygas, pavyzdžiui, The Pragmatic Programmer: From Journeyman to Master.

Tas, kas dirba mano srityje, nepaneigs, kad šita knyga kartu su kitomis Code Complete knygomis yra turbūt biblija ir bet kokiam pradedančiam ar labiausiai patyrusiam programuotojui privalomos  perskaityti knygos.

Be karjeros augimo, supratau šiek tiek daugiau ir apie tai, kaip dirbti su komanda. Kiekvienais metais mus visus dirbančius pasaulyje bei JAV surinkdavo vieną kartą Europoje.

Pamenu, jog pirmą kartą keliavome į Amsterdamą, vėliau į Barceloną, kur mus pasitiko prabangios degustacinės vakarienės, pramogos ir taip sakant mano pirmieji „teambuilding“. Jeigu ne Presto-Changeo turbūt taip anksti nebūčiau pradėjęs keliauti užsienyje vien dėl savo taupumo. Komanda ir darbas atvėrė mane ne tik karjeros galimybes, bet ir asmeninį augimo potencialą.

Visa tai ir matomas pavyzdys sukūrė tai, ką perkėliau vėliau į PrestaRock, kuomet mums būnant dar trijų ar keturių žmonių komandai kalėdinės vakarienės su antrosiomis pusėmis keliavome į vieną žymiausių Kaune restoranų Medžiotojo užeiga, kur ne tik, ką tik iškepti darbuotojai, bet ir pats pirmą kartą paragavau šernienos jau keletą metų po pirmojo mano paties teambuilding.

Ta vakarienė, kiek pamenu, mums tada kainavo vos ne penktadalį mėnesio išlaidų. Bet tai jau buvo išmokta. Buvo noras kopijuoti ir duoti kolegoms tai, ką pats patyriau bei tuo pačiu nustebinti ir leisti naujiems darbuotojams jau PrestaRock augti ne tik kaip specialistams, bet ir kaip asmenybėms, nes Presto-Changeo padėjo man užaugti visomis prasmėmis.

Na ir paskutinis turbūt trečias dalykas, kuris išliko tai amerikietiška kultūra. Mes dirbdami Europoje ir Lietuvoje tikrai nesuprantame to, kad žmonės JAV keliasi 5 ryto, keliauja bene 2 val. į darbą, tuomet atidirba vieną pamainą viename darbe, trumpam užkanda, keliauja į kitą darbą ir grįžę vidurnaktį dar kažką pasigamina maisto ir tik tada keliauja poilsio. Ir visa tai tam, jog pasiektu tą vadinamąją „American Dream“.

Išties dirbdamas šioje darbovietėje, kuomet iš mūsų prašydavo papildomai mokytis ir domėtis net savaitgaliais ar kartais padirbėti net po 60 val. per savaitę, supratau, kad paprastam ambicingam ir siekiančiam tikslų amerikiečiui visa tai yra normalu. Tiesiog normalu.

Aš jau nekalbu apie praeitą kartą rašytus pasiteisinimus, kurie niekam neįdomus ir niekas jų neklauso. Nepatinka, nedirbk. Bet apie tiesiog labai aiškų ir primityvų suvokimą, jog

• Darbas turi būti atliktas taip, kaip reikia ir be klaidų;
• Darbas turi būti atliktas laiku arba greičiau;
• Jeigu reikia pasėdėti ilgiau, tai normalu, nes reikia duoti rezultatą;
• Rezultatas  (ir tinkamas) yra svarbiausia. Pasiteisinimai neįdomūs;
• Inovacijos. Amerika yra šalis, kuri kuria, o kiti įgyvendina;
• Nuolatinis augimas (ir mokymasis) yra viso ko variklis.

Tad šiandien net ir man šypsena atsiranda veide, kuomet įsivaizduoju save iš neturtingos šeimos dar prieš keletą metų turėjusios išgyventi už 10 LTL per dieną vaikystėje, tądien būnant antro ar trečio kurso studentu visiškai save išlaikantį, užsidirbantį ir išgyvenantį Amerikietiškąją svajonę čia pat Lietuvoje su nedideliais pabėgimais į užsienį ir pasaulio pažinimu.

Ir visa tai mano tinkamos pradžios, nemokamo darbo, ambicijos, noro ir bandymo save realizuoti rezultatas. Pradėjimo anksčiau, darymo daugiau, atsakomybės ir „excellence“ siekio.

Niekada neskaičiavau, ar PrestaShop forumo įrašai nors kartą atsipirks, niekada negalvojau apie tai, jog mano tinklaraštis atves man klientų. Viskas, atrodo, gavosi savaime ir netyčia.

Bet ar viskas buvo tik darbas? Sužinosite jau kitame įraše.