Išmoktos pamokos pirmajame darbe: SEO, dizainas, specifikacijos ir projektų valdymas

Ankstesniame įraše rašiau apie tai, kad pirmajame savo darbe (vis dar pagal autorines sutartis) buvau beveik viskuo: nuo Google Adwords kampanijų prižiūrėtojo iki programuotojo. Darbas reklamos agentūroje buvo itin gera laisvai samdomo darbuotojo karjeros pradžia, nes turbūt supažindino su visomis įmanomomis klaidomis.

Be svetainių kūrimo pirmasis dalykas, su kuriuo pradėjau darbuotis – tuomet gana paslaptingos Google Adwords mokamos reklamos. Atsimenu, kad nieko apie jas neišmaniau apart to, kad Google Analytics buvo augantis ir naujas įrankis, kuris dalinai buvo susijęs su pačiu Google Adwords mokamos reklamos servisu.

Būdamas sąžiningas ir norėdamas atlikti darbą tinkamai, pirmiausia iš torrentų parsisiunčiau galybę Apress knygų apie SEO ir Google Adwords. Tam, kad suprasčiau, kas tai, kaip teisingai jas valdyti, vietoje tinklaraščių skaičiau jas.

Negaliu nepasididžiuoti, bet tos perskaitytos turbūt 3 knygos buvo itin puiki pradžia į bendrą supratimą apie SEO ar Google, o žinias belikdavo papildyti skaitant tinklaraščius. Taip įgijau bazinių žinių, kurios praverčia iki šiandien.

Antras niuansas, kurį tuomet suvokiau – kad spaudos dizaineris negali būti interneto dizaineris. Tais laikais beveik kiekvienas dizaineris save laikydavo universaliu, tokių sąvokų kaip UX ar UI apskritai niekas nevartodavo. Ir tai buvo reikšminga problema.

Problema, nes dizaineriai nupiešdavo gražius neinteraktyvius atvirukus, kurie kažkokia prasme turėdavo veikti kaip svetainės. Keletas pavyzdžių:

• Meniu punktai nupiešiami taip, kad neturėtų jokių state ir net neišeina suprasti, kad galima ant jų paspausti.
• Naudojami gradient (tais laikais CSS3 dar nebuvo), o fonas tapdavo vienu didžiuliu paveikslėliu – įsivaizduokite, ką dabar rodytų Google PageSpeed Insight ataskaita.
• Naudojamas italic šriftas ar net vieną kartą panaudotas comic sans. Taip, taip, pasitaiko visko.

Tam, kad pagelbėčiau kolegoms, skaitydavau Smashing Magazine – tuomet populiariausią interneto tinklaraštį, kuris iš esmės suformavo mano supratimą apie tai, kas yra web dizainas: kaip elementai turėtų būti išdėlioti, kokios yra gerosios praktikos ir apskritai tai turbūt buvo pagrindas visiems ateities UI/UX.

Tad pirmasis barjeras prieš parodant dizainus klientams tapau aš – tas, kuris dar pateikdavo keletą pastabų dizainerei, kad dizainas būtų bent kiek geresnis. Ir, pamenu, patyrusiai spaudos dizainerei tai būdavo peilis – kažkoks mokyklinukas bando aiškinti, kad ji piešia ne taip. Būdavo daug trinties, bet jaučiau pareigą daryti gerai ir kokybiškai. Norėjau dalytis žiniomis.

Trečioji problema – kad svetainės būdavo ne pagrindinė reklamos agentūrų duona. Ne paslaptis, kad reklamos agentūros dažnai yra apie ryšius ir santykius, kai ateina „geras bičiulis“ bei užsako iš tavęs paslaugų, nes žino, jog „dalykus darai gerai“.

Pastebėjau, jog dažnai klientai pridavus projektą užsimanydavo vis daugiau funkcionalumo arba kitokio funkcionalumo. Jiems būdavo normalu, kad už fiksuotą kainą turi išpildyti visus jų lūkesčius ir norus. Juk jeigu organizuoji renginį arba nori pataisyti skrajutės maketą, praktiškai gali jį keisti kiek nori iki kol tau patiks galutinis rezultatas.

Iš pradžių nebūdavo ir nerašydavome jokių specifikacijų. Žinoma, gi bičiulio nenuvilsi, tad visus papildomus įgeidžius reikia įgyvendinti, ir dar nemokamai. Savaime išeidavo, kad visa tai galų gale būdavo atliekama mano sąskaita. Niekas nesuprato, kad pridėti papildomą puslapių tipą nėra tik meniu punkto pridėjimas, o reikalauja papildomai suprogramuoti naują esybę, valdymą ir integruoti tai į pačią sistemą.

Buvau tik kažkur prabėgomis girdėjęs apie specifikacijas, kad tokios apskritai būna. Įmonėje įvedžiau siekį (gerų geriausiai tai būtų galima pavadinti poreikiu) prieš imantis bet kokį projekto papildomus norus apmokestinti papildomai.

Iš to turbūt išlošėme drauge: man nereikėdavo nemokamai ir tuščiai dirbti įgyvendinant besikeičiančius poreikius, o agentūrai atsirado pretekstas iš kliento paimti netgi daugiau. Nors kai kuriais atvejais daugiau uždirbdavau esant tam pačiam biudžetui.

Nuo to momento išmokau ir kiekvienam projektui rašydavau technines specifikacijas arba bent jau poreikių aprašymus. Nuolat tobulėjau ir mokiausi jas rašyti tiksliau, geriau ir su kiekvienu nauju klientu turėdavau vis mažiau ginčų, kas turi būti padaryta ir už kiek.

Ketvirtoji problema, su kuria susidūriau, buvo projektų valdymas. Pasirodo, suorganizuoti renginį, suvaldyti maketo ar vizitinių kortelių gamybą nėra tas pats, kas sukurti veikiančią interneto svetainę.

Negali pykti, nes ir šiandien sudėtinga rasti gerus IT projektų vadovus. Tiesiog tam, kad būtum geras IT projektų vadovas, turi išmanyti, ką daro tavo kolegos dizaineriai, programuotojai ir suprasti procesą. Jeigu to neišmanai ir nesupranti iš esmės, esi pasmerktas likti tik „laiškininku“ tarp klientų ir programuotojo. Buvimas juo dažnai yra tiesiog tuščias ping-pong‘as tarp klientų: laiškų persiuntimas nekuria vertės.

Būtent tokį neatitikimą pastebėjau jau dvyliktoje klasėje stebėdamas, kaip su manimi dirba projektų vadovas. Pavyzdžiui, mano supratimu, prieš perduodant užduotį programuotojui, ji visų pirma turi būti tinkamai aprašyta, gauti prisijungimai, suformuota ir viskas pateikta, jog liktų tik ją atlikti. O išeidavo taip, kaip, norėtųsi tikėti, dabar IT įmonėse jau nebebūna: pavyzdžiui, „negaliu atsakyti, man reikia pasitikslinti“ arba „sugrįšiu su atsakymu“. Tavo atsakymus tiesiog „copy-paste“ siunčia klientams ir „forwardina“ jų laiškus. Galų gale, nori to ar ne, tu tampi projektų vadovu.

Tąkart problemą sprendėme tokiu būdu: dar pirmame kurse, kai būdavau įtrauktas į susitikimus su klientais, neturėdamas automobilio gana dažnai traukiniais keliaudavau iš Kauno į Vilnių.

Buvo miela, kai aš, pirmakursis studentas, pirmuoju traukiniu 6 val. išvykdavau į Vilnių, kur prieš 8 val. manęs traukinių stotyje jau laukdavo projektų vadovas, ir drauge keliaudavome į susitikimus.

Buvo tikrai baisu, nes įmonės buvo gana didelės ir pasiturinčios, bent jau taip man atrodė.  Rengdavausi savo gražiausią megztuką. Žiūrėdavau, kad ant palto neliktų jokių pūkelių, ir tai turbūt buvo mano pagrindinės pirmosios darbo su klientais pamokos.

Klausydavausi ir stebėdavau, kaip išties geras projektų vadovas (nepaisant visų tų problemų su IT) gražiai bendraudavo, klientui pameilikaudavo, spręsdavo konfliktus ar net parduodavo paslaugas. Mokiausi iš pavyzdžio. Ir turiu pasakyti, kad tas mokymasis stebinti yra ne ką mažiau svarbus, nei pačiam darant. Kai nesuvoki ir nesupranti situacijos, vien stebėjimas tau duoda begalę konteksto, kurį gali pritaikyti vėliau, mokydamasis iš savo klaidų. Ir už tai esu be galo dėkingas.

Pavyzdžiui, išmokau ir tokią paprastą, atrodo, elementarią, taisyklę: tam, jog būtum punktualus, turi ateiti minutė į minutę, nei anksčiau, nei vėliau, nes turėdavau tokį įprotį visada visur būti per anksti bijodamas, kad pavėluosiu.

Juokinga, kad šiais metais kai kurie iš tuometinių mano klientų per agentūrą tapo mano klientais el. komercijos srityje net patys to nežinodami. Tai paglosto savimeilę.

Taigi darbas reklamos agentūroje dar pagal autorines sutartis paklojo pamatus tolesnei mano laisvai samdomo darbuotojo kelionei. Suformavau savo pirmuosius SEO įgūdžius, toliau gilinau programavimo žinias kurdamas sistemas su WordPress, visa tai davė pradžią analitiko ir projektų vadovo įgūdžiams.

Galų gale projektus vietoje įprasto „taip, kaip išeina“ šioje įmonėje pradėjome įgyvendinti taip, kaip reikia: su specifikacijomis ir poreikių aprašais, preliminariais vertinimais, samdėme profesionalų interneto dizainerį ir karpytoją, o man likdavo viską suprogramuoti bei suvaldyti poprocesinę dalį. Klientams ruošdavome net instrukcijas, kaip naudotis sistema, ar net kartais tuos mokymus vesdavau aš rodydamas, kaip sistema veikia.