Augimo alkis, ambicija ir pirmoji įmonės tradicija asmenybės transformacijai

Visai netrukus įgavau daugiau pasitikėjimo ir tą patį 2009 rudenį vis daugiau darbavausi kaip laisvai samdomas specialistas, o vėliau su viena iš Lietuvos reklamos agentūrų. Taip, taip, iš tos srities, kur daro viską, ko klientas paprašo, kas susiję reklama ir marketingu. Kartu ir svetaines.

Šioje įmonėje buvau visas IT guru padalinys. Ko tik nedariau. Konsultavau interneto, mokamos Google Adwords reklamos klausimais, SEO klausimais, prižiūrėjau reklamas, programavau ir vos ne tinklų maršrutizatorius konfigūravau.

Pagrindinis darbas buvo su įvairiomis interneto aplikacijomis ir nesudėtingų TVS puslapių kūrimas. Smagiausi dalykai, kuriuos pamenu, tai kaip sėdint mokykloje dvyliktoje klasėje man iš darbo skambindavo ir aš išeidavau iš pamokos pasikalbėti dėl projektų. 

Pamenu, kaip (galiu drąsiai pasakyti, nes didžiuojuosi šia viena geriausių Lietuvos mokyklų Ąžuolyno gimnazijos) matematikos mokytoja net kelis kartus reikšdavo pretenzijas, kad kaip čia aš taip sau leidžiu tiesiog atsistoti ir išeiti viduryje pamokos pasikalbėti telefonu. Bet jau tada buvau pasitikintis savimi ir laimingas tuo, kad kažką dirbu. 

Prie vienos svetainės praleisdavau keletą savaičių, kartais mėnesį. Atlyginimas būdavo keli šimtai litų į rankas pagal autorines sutartis. Dabar jau nebeatsakysiu, kur aš išleisdavau juos, nes turbūt tai būdavo tie domenai ir tobulėjimas. Bet čia turbūt reikėtų suprasti ir tai, kad mūsų šeima niekada nebuvome pasiturintys ar turtingi.

Nors ant manęs ir šiandien tėvai pyksta, jog kartais per atvirai dalinuosi savo patirtimi, tačiau šioje įrašų serijoje svarbu paminėti iš kur pas žmogų atsiranda alkis. Alkis siekti, ambicija, daryti ir nebijoti juodo darbo. Iš kur atsirado būtent svajonė apie Escalade, o ne apie kažką kitą. Kartais gyvenime neturi pasirinkimo, kad tave kažkas išgelbės, nes nėra kam – esi tik tu pats.

Kuomet buvau vaikas, dar turbūt šešerių ar aštuonerių metų man atrodė įdomus žaidimas, kuomet mama sakydavo, kad štai šiandien reikia apsipirkti vos už 10 litų per dieną. Lyg žaidimas, kaip čia sutilpti į tą sumą. Ir čia puikiai suprantu savo tėvus, kurie darė viską, kad turėtumėme tai, kas reikalingiausia ir būtiniausia.

Vis dėlto tenka prisipažinti, kad niekada neturėjau mirksinčių kedų, džinsus turėdavau tik ypatingoms progoms, neturėjau Tetri ar Yo-Yo žaidimo, nėjome į kavines ar restoranus, nekeliavome, nes tai netilpdavo į tuos 10 litų per dieną trijų asmenų šeimai. Užtat visada būdavau švariai ir tvarkingai aprengtas, pamaitintas ir visuomet pasirūpintas. Už ką turbūt reikia ir padėkoti.

Kartu su gaunamu atlygiu darbas pirmoje įmonėje suformavo ir šiandienį mano požiūrį, kurį taikau savo darbuotojams. Tuomet prieš Kalėdas ar tai Naujųjų metų proga iš savo darbdavio gavau bilietus į  DOMINO teatro spektaklį. Kaip dabar pamenu, du bilietai po penkiasdešimt litų. Tuomet suma atrodė didelė, kartais net trečdalis mano svetainės uždarbio.

Wow! Kažkas tokio! Moderniame teatre niekada nebuvau buvęs – pirmas kartas. O dar Šapranauskas! Apsirengiau, pasipuošiau ir su savo drauge keliavom. Tas pirmasis įspūdis ir buvimas ten, kur anksčiau niekada nesu buvęs bei patirtis man įsismelkė į prisiminimus. Dar šiandien kiekvieną to vakaro akimirką pamenu.

Būtent dėl to dabar savo darbuotojams švenčių ar paminėjimų proga dovanoju atitinkamai bilietus bei pramogas kaip kad masažai, teatras ar tai ko galbūt jie niekada gyvenime nėra išbandę. Tam, kad pamėgintų. Tam, kaip tada man būnant septyniolikos, dar nedrąsiam gyvenime ir kukliam suteiktų kažkokį naują potyrį, kuris galbūt išliks atmintyje.

Mano siekis, kad darbuotojai augtų ne tik kompetencijų lygmenyje, bet ir kaip asmenybės. O galbūt tiesiog išmėgintų tai, ko niekada neišdrįstu. Ir čia turiu labai gražią istoriją su mūsų pirmuoju HR, kuomet vieno teambuilding metu kartu su komanda buvome šalia karuselių.

Booster aukščiausią karuselę, kaip žinia, ne visi išdrįsta išmėginti, tačiau man pavyko mūsų HR‘ą bei dar keletą darbuotojų įkalbėti išmėginti ir perlipti per savo aukščio baimę. Džiaugiuosi, nes vėliau net keletą kartų gavau padėkų su mintimi, kad „niekada nebūčiau gyvenime išdrįsusi išmėginti, jei ne tas mažas, nedidelis postūmis“. Tokie dalykai ne tik stiprina komandą, bet, kaip jau rašiau, padeda formuoti ir asmenybę, kuri tampa sėkmingos komandos dalimi.

Ne tik tuomet, bet ir šiandien laikausi minties, kurią puikiai iliustruoja Jordan Peterson išsakytas patarimas: kuomet kažko bijote, atsistokite tiek arti savo baimės, kaip tik galite. Net jei tai ir bus už kilometro nuo jūsų baimės. O tada ženkite vieną žingsnį į priekį. Dar vieną, ir dar vieną. Tai puikus būdas perlipti per save bei transformuoti savo asmenybę.

Būtent savo asmenybės transformavimas yra mano raktas kaip to alkio vedamas, svajodamas apie Escalade aš save turėjau išrasti net turbūt jau galėčiau sakyti dešimtį kartų, jog užaugčiau iš kuklaus, nepasiturinčio, visko pasaulyje bijančio paauglio svajojančio apie Cadillac Escalade į pasitikintį savimi, kai kuriems arogantišką, įmonės vadovą.

Kažkada bijojau užsiregistruoti savo pirmąjį domeną, kaip bebūtų keista nebijojau mokytis ir prisijungti prie didžiausio tinklaraščio Lietuvoje, bet bijojau priimti iššūkį pirmajam projektui, bijojau pirmojo kliento, bijojau pirmojo skambučio. O šiandien?

Šiandien drįstu paklausti 2020 metų LOGIN konferencijos metu Tomo Ramanausko užduoto klausimu: „kas įrodo, kad tu prieš dešimt metų esi tas pats, kaip šiandien? Kūnas? Savybės? Vertybės? Asmenybinis vientisumas? Kitų nuomonė? Savivoka?“

Man ši mintis labai gili.