Mano pirmasis darbas septyniolikos metų: „Login“ pradžia, Nezinau.lt, užsakomieji straipsniai

Sukūręs pirmąjį tinklaraštį, netrukus buvau pastebėtas internete. 2007–2009 metais iki pirmosios mano atsimenamos finansinės krizės tinklaraščių judėjimas ir bendruomenė buvo tokie dideli, jog iš viso to vėliau atsirado dabartinė didžiausia Baltijos šalyse konferencija LOGIN, skaičiuojanti nei daug, nei mažai –18 savo gyvavimo metų.

Tiesa, tuomet ji vadinosi BLOG’in, o berods į antrąją važiavau lydimas mamos (taip, taip, buvau geras vaikas, kuriuo perdėtai rūpinosi), šiandien žinomo knygų autoriaus bei taip pat tinklaraštininko Andriaus Kleivos bei aktyvaus soc. tinklų naudotojo Karolio Pociaus.

Minėtosios kelionės nuotraukų dar netgi galite rasti mano tame pačiame tinklaraštyje: ir vienas teaser‘is, kaip mums tada sekėsi:

Kadangi tinklaraštininkų bendruomenė buvo aktyvi ir sąlyginai gana nedidelė, greitai tapau pastebėtas kaip aktyvus jos naudotojas. Buvau tiesiog aktyvus paauglys, kurį viskas domino. Paauglys, kuris norėjo žinių, norėjo dalyvauti ir prisidėti.

Negalvojau ir net nebuvo minties apie kažkokius pinigus ar apie tai, kad kada nors iš to uždirbsiu. Dariau viską tiesiog mėgaudamasis ir atradęs savotišką hobį. Bendravimas žmonėmis ne mIRC, o rašymas man suteikė daug vidinio pasitenkinimo, nes visada buvau šiek tiek garbėtroška ir tas Liūtas (pagal zodiaką), kuriam reikia dėmesio.

Neilgai trukus mane pastebėjo Džiugas Paršonis – profesionalus žurnalistas, valdęs didžiausiu Lietuvoje tapusį tinklaraštį Nezinau.lt. Džiugas – be galo talentingas, atsidavęs ir tinklaraščių IT bendruomenę vystęs šiltas žmogus, kurio, deja, 2021 metais netekome.

Šiame tinklaraštyje mes su Džiugu neatlygintinai per dieną paruošdavome 10 (taip, dešimt!) naujienų. Lietuviškų, suredaguotų, verstinių ir savo rašytų naujienų. Toks jausmas, lyg dirbtum DELFI, atrodė, kad geriau negali būti.

Vėlgi nei Džiugas, nei tuo labiau aš negalvojome apie pinigus. Darėme viską tiesiog vedini kažkokio bendruomenės skatinimo. Visi džiaugėsi, gyrė ir vertino tai, ką mes darome. Susilaukdavome daug peržiūrų, komentarų. Naujienų portalai taip pat dalydavosi naujienomis soc. tinkluose, savo tinklaraščiuose ir kt.

Gaila, bet turbūt ta pati 2008-ųjų krizė prislopino tinklaraščių bumą, ir tinklaraščiai tapo labiau trukdanti laisvalaikio forma nei realizacija. Juk ne paslaptis, kad tinklaraščius visi rašydavo darbuose, per pietų pertraukas ar pan.

Antrasis žingsnis, kuris prisidėjo prie mano sėkmės, tačiau kėlė daug baimės, buvo domeno su pavarde registravimas. Išdrįsau užregistruoti savo domeną Smaizys.lt (ir naujovė su diakritiniais ženklais Šmaižys.lt).

Šiandien domeno registravimas yra toks paprastas ir nereikšmingas dalykas, kad net atrodo keista, kaip anuomet daug, turbūt net keletą savaičių galvojau, ar verta ir ar man to reikia.

Buvau paauglys, o čia iškart viešinu savo pavardę. Atrodo, nurengiu save. Kartu ir džiugu, kad mane kažkas pažinos, maniau, ir kartu baisu. Apskritai asmeninės svetainės turėjimas atrodė toks didelis ir reikšmingas dalykas. O dar ir kainuoja!

Nebepamenu kiek, bet, jeigu neklystu, tuomet apie 100 Lt kainuojantis domenas buvo išties reikšmingas dalykas mano paaugliškame gyvenime. Vis dėlto apsvarstęs visus už ir prieš, žinoma, pasitaręs su mama, vieną dieną išdrįsau ir užregistravau. Iškart du – Smaizys.lt ir Šmaižys.lt.

Trečiasis lūžis tais 2007–2008 metais – tai gautas kvietimas dirbti UAB „Pačiolis“. Tai buvo turbūt viena didžiausių Lietuvoje buhalterinių mokymų ir kursų įmonė. Vien ši įmonė turėjo gal 3–5 periodinius laikraščius ir žurnalus, skirtus vadovams, buhalteriams ir biurų darbuotojams. Ir ką Jūs manote?

Vieną dieną su manimi susisiekė šios įmonės vadybininkas ir man dar būnant ~16–17 metų pasiūlė tapti autoriumi ir gauti pirmąjį savo gyvenime oficialų atlygį iš veiklos kompiuterių ir informacinių technologijų srityje.

Atkreipkite dėmesį į datas! Kokiu tempu viskas vyko! Tinklaraštį aš sukūriau 2007 06 12 d., 2007 06 19 d. jau buvau prisijungęs prie Nežinau.lt, o 2007 06 15 d. turėjau ir darbą.

Netgi dabar, man skaitant ir žiūrint į datas, aš jas gal dar dešimt kartų patikrinau, ar tikrai viskas taip, kaip yra. Ar tikrai nesuklydau su savo pirmojo įrašo data ir ar neapgaunu Jūsų?

Bet tai, kaip nuo kieme vaikščiojančio vaikinuko per 7 d tapau didžiausio tinklaraščio autoriumi, tik parodo mano entuziazmą ir didžiulį norą. Galbūt net drąsą, kurios kartkartėmis pritrūksta šiomis dienomis priimant sprendimus.

Pamenu, kai atsinešiau savo straipsnį į mokyklą pasigirti ir parodyti bendraklasiams. Sėdime jau „Ąžuolyno“ gimnazijos valgykloje per pietus, o aš iš kuprinės atsargiai išsitraukiu sulankstytą laikraštį „Buhalteris“ ir rodau savo bendraklasiams.

Reakcija buvo kiek kitokia, nei tikėjausi. Vietoje palaikymo ir paskatinimo sulaukiau tik pašaipų, kad 11-okas ar 12-okas, o jau informacinių technologijų specialistas. Būtent tai buvo parašyta prie mano vardo ir pavardės.

Tuomet pirmą kartą išmokau, kad tuo, kuo džiaugiesi tu, nebūtinai džiaugsis ir kiti.