PrestaRock 5 metai!
Aš toks baisiai aktyvus socialiniuose tinkluose ir apskritai virtualioje erdvėje, kad čia įrašai atsiduria tik per mano arba mano įmonės gimtadienius. Gal ir gerai?
Vakar suėjo 5 metai, kai PrestaRock gyvuoja kaip atskiras prekių ženklas ir darinys.
Pamenu, kai tamsų rudens vakarą lyjant krausčiau rašomąjį stalą iš savo namų į biurą. Biurą, pro kurio langus matėsi soboras. Suprask, centre tik kiečiausi dirba. Ir tai buvo taip keista. Nauja aplinka, nauji žmonės, nauji kolegos, kurie kartu nuomojosi vos 20 kv. m kabinetuką.
Iki tol dirbdavau iš namų su apatiniais. Kada noriu ir kaip noriu. Buvo žiauriai keistas jausmas ir netgi nejauku.
O šiandien grįžtu iš konferencijos, atsisėdu už savo daug didesnio stalo, nukrauto trimis monitoriais. Netoli dešimties darbuotojų ramiai dirba. Naujas pardavimų vadybininkas pradeda darbą pirmadienį. Mes augame.
Sako, reikia lyginti save patį, tai, koks buvai ir koks esi dabar, kokią pažangą padarei? Žvelgiu ir matau daugybę klaidų, kurias padariau. Matau, kad daugybę dalykų, jeigu aš pats nebūčiau kažko ribojęs, galėjome padaryti dar geriau ir daugiau visko imtis. Matau ir prisiimu atsakomybę už tai.
Tačiau šiandien džiaugiuosi, jog apskritai tai suprantu, ir jau žinau, kad apribojimas – tai aš. Apribojimas, kurį reikia išnaudoti ir keisti tam, kad augtume dar greičiau, dar geriau ir neprarastume tų vertybių, kurias turime.
Pirmuosius metus apskritai nesupratau, ką dariau. Tik vadinomės įmone, nors iš tikrųjų dirbome tiesiog du žmonės. Neturėjome nei procesų, nei įrankių, nei aiškių tikslų – nieko, ką galėtume vadinti įmone.
Antrus ir trečius gyvavimo metus įmonė gavo mažai dėmesio dėl mano asmeninio gyvenimo, kuris turbūt apskritai vertas knygos. Beje, ją dalinai jau galite rasti viešinamą internete. Ir tik paskutiniais dviem metais aš jau galiu vadintis įmonės vadovu, ne programuotoju. Ir tai rodo įmonės sėkmingi rezultatai.
Šiandien svarsčiau, ar tie dveji metai dėl asmeninio gyvenimo vingių buvo prarasti, ar ne? Ir galvoju, kad ne. Būtent per juos aš pasiekiau didžiausius savo troškimus ir tikslus. Kartu visus juos ir praradau.
Turbūt tai geriausia mano pamoka: suprasti, kiek daug darbo reikia įdėti, kad gautum tai, ko trokšti, ir kaip greitai gali viską prarasti. Akimirksniu.
Aš supratau, kad įdėjęs pakankamai pastangų, mokydamasis galiu pasiekti bet ką, ko tik noriu. Nėra nei aplinkos, nei sėkmės, nei kažko. Tiesiog aš. Darbas su savimi ir noras.
Esant dideliam norui ir tikslui, galiu pasiekti bet ką. Gali iš tikro bet kuris. Tik bėda, kodėl žmonės sustoja galbūt dėl to, kad netiki ar tiesiog nežino, kad GALI. Tai va, asmeniniai nuopuoliai ir išgyvenimai leido man suprasti: GALIU.
Įmonės augimas ir kiekvienas gimtadienis žymi ne tik jos, bet ir mano kaip asmenybės ir vadovo tobulėjimą ir brandą. Sako, kad įmonė dažnai yra jos savininko atspindys. Ne be reikalo dažnai įmonę vadinu savo vaiku.
Ir jeigu praeitais metais rašiau, kad išgyvenome paauglystę, tai šiandien jau esame aktyvus ir tobulėjantis jaunuolis. Jaunuolis, norintis žinių, ir tas žinias gebantis čia ir dabar pritaikyti. PrestaRock jau nebėra vieno žmogaus įmonė. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, o tuo džiaugsmu noriu dalytis su kitais.