Kaip nesijausti blogu vadovu? Arba apie vadovo pasitikėjimą savimi

Tęsiu praeito savaitgalio įrašo mintį, norėdamas ją išplėsti ir iš tikrųjų atkreipti dėmesį į tai, ką norėjau iškomunikuoti.

Tiesa, apie savo įrašą sulaukiau daug įvairių minčių ir atsiliepimų. Dalis jų buvo tokio pobūdžio: kas tau nutiko, koks lūžis ar nesėkmė įvyko? Kita dalis skaitytojų palaikė ir, atrodo, priėmė arba išgirdo tą žinutę, kad dažnai vadovams bei jų palaikymui skiriama mažai dėmesio.

Vis dėlto esu įsitikinęs, jog tas perdėtas šiuolaikinis pozityvumas neretai trukdo atkreipti dėmesį į problemas. O nesprendžiamos problemos, net ir pridengiamos pozityvumo šydu, netaps naujais kūrybingais sprendimais. Apie tai kalbėtis svarbu.

Tad atsakysiu į skaičiusiųjų praeitą įrašą klausimus. Ar aš jaučiuosi blogas vadovas? Šiandien drąsiai galiu atsakyti, kad ne. Jaučiuosi besimokantis, vis dar formuojantis įgūdžius ir žinias.
Bet ar nebuvo momentų, kai jausdavausi iš tikro prastas, blogas ir neteisus? Žinoma, buvo. Ypač  vadovavimo pradžioje, kai tik vadinausi direktoriumi, dar apskritai nesuprasdamas, ką tai reiškia.

Ir čia užduodu klausimą, kurį uždaviau praeitame įraše: ar tikrai esu blogas ir jei taip jaučiuosi, kaip pakeisti tą savo vidinę būseną?

Pradėsiu nuo savo patirties mokymų metu su konsultantais.

Kartais sutinku vadovų, kurie ateina tiesiog tam, kad ateitų. Jie sako: viską vis tiek žinau, o čia atėjau pasisemti šiek tiek naujų minčių ir idėjų, suprask, kad niekas nepritaikoma. Išgirdęs tai žinai, kad po mokymų grįžęs žmogus neinicijuos jokio pokyčio.

O jūs kitokie. Jūs žinote, kad kažkas galbūt ne taip, kad kažko nemokate, ir suvokimas bei noras keisti save ir savo požiūrį yra raktas į sėkmę. Esate teisingame kelyje ir reikėtų tuo didžiuotis.
Dažnai mes blogai jaučiamės, kai nežinome, kad tiesiog nemokame ir neturime įrankių, įgūdžių ar žinių, kaip darbuotoją motyvuoti, kaip jam nepakenkti ir pan. Reikia aiškiai suprasti, jog objektyviai matydamas ir žinodamas savo trūkumus, aš galiu tas žinias įgyti, o įgūdžius suformuoti.

Pavyzdžiui, dar prieš dvi savaites mūsų įmonėje vadinamieji teambuilding‘ai irgi buvo bene privalomi. Su kuoka per galvą niekas nedavė, bet buvo aiškiai duodama suprasti, jog į juos reikia ateiti.
Kai perskaičiau puikų Tomo iš OVC komandos straipsnį apie tai, kaip iš tikrųjų kartais žmonės jaučiasi į juos ateidami arba jų vengia, supratau, kad iš tikrųjų juk visaip būna ir visokių reikia. Turėjau savo viziją ir vis dar turiu argumentų, dėl ko reikėtų dalyvauti visiems, bet jie neatliepė kitų žmonių bei galbūt jų jausmų ir norų.

Dėl tų, kurie neateidavo, aš papildomai stengdavausi: karantino metu siųsdavau lauknešėlį energinių gėrimų, premium kavos ir arbatos, 7 days ir snickers‘ų manydamas, kad tai tiesiog būtina, nes na vis tiek, net ir jei neatėjai, tu turi būti tos komandos dalimi, ir reikia. Truputį persistengdavau, tiesą sakant.

Šiandien, po su kolegomis pasidalyto įrašo, aš tiesiog nubrėžiau ribas. Mūsų teambuilding‘ai nebėra privalomi, tuo pačiu aš sau leidžiu nebepersistengti. Išlaisvinau ir juos nuo „priverstinio“ teambuilding‘o, ir save nuo pastangų, kurių gal ir nereikia, jeigu žmogus pats nenori.

Nuo šiol gali dalyvauti kiekvienas, kuris nori, ir visi yra kviečiami ateiti į teambuilding‘ą, tačiau jeigu tu to daryti nenori – ir nereikia. Bet, iš kitos pusės, įmonė tada dėl to ir neišgyvens, nesiųs papildomų dalykų ir nebeinvestuos, kad tave padarytų „priverstinai laimingą“. Taip pat išsilaisvinau nuo lauknešėlių būtinybės. Balansas.

Nežinau, ar sprendimas teisingas, nes dar praėjo nedaug laiko, bet visada mąstau, kad su kiekviena teise ar laisve turi būti nubrėžiamos ir aiškios ribos. Susitarimas.

Štai ir paprastas problemos sprendimas. O kad tuos problemos sprendimus būtų lengva pastebėti, siūlau ir kviečiu vadovus daryti kas savaitines refleksijas. Pacoachinti save, kaip dabar madinga sakyti.

Aš pats refleksijas rašau kiekvienos savaitės sekmadienį. Galima sakyti, kad ir šis įrašas yra savotiška refleksija. Tokiu būdu būdami vadovai pastebėsite ne tik tai, kas blogai arba kokių įgūdžių jums trūksta, bet ir tai, ką darote gerai.

Yra Dunning-Kruger dėsnis, kuris sako, kad žmogus, būdamas kompetentingesnis už vidutinį, yra linkęs save nuvertinti labiau nei visiškai nepatyręs naujokas. Kartais mums, vadovams, reikia šito nepamiršti. Prisiminti, jog tikrai nuėjome tolimą kelią ir galbūt taip pat save matome neobjektyviai, nes tų žinių turime, tereikia daugiau pasitikėjimo.

Tad, tęsdamas savo praeitos savaitės įrašą, kviečiu labiau pasitikėti savimi, nepamiršti, kad visko, ko nemokame objektyviai save matydami ir reflektuodami, galime išmokti. O su kiekvienu, net ir mažyčiu pokyčiu, tapsime tik geresni lyderiai. Ir nebūtina pasiduoti tai žurnalo viršelio ekstazei, kuri ne visada formuojama teisingai.