Kaip mes tapome blogais vadovais? Arba galbūt laikas atsigręžti ir į vadovus?

Esu vadovas. Pagal apibrėžimą – savo komandos ir įmonės vedlys.  Lyderis – pastaraisiais metais išpopuliarėjusi sąvoka, kuri dažnai maišoma ir net pakeičianti vadovo sampratą. Sako, kad kiekvienas vadovas „turi“ tapti lyderiu. O jeigu nėra lyderis – jis prastas vadovas. Bet ar tai tiesa?

Ar aš blogas vadovas, jei tik mokausi būti lyderiu? O galbūt niekada tokiu ir netapsiu?„LinkedIn“ perskaitai besiskundžiančių darbuotojų patirtis, pasidomi konsultantų tekstais apie tai, koks turėtum būti, ir supranti, kad iš tiesų tai tu nevykęs ir pats blogiausias vadovas, kokį galima sutikti.

„LinkedIn“, kaip ir instagramas, virto kažkokiu paviršutinišku gero ir gražaus gyvenimo fasadu. Tik čia mes ne liekni, sportiški ir tik sveiką maistą dorojantys, bet visi geriausi savo srities specialistai, baksnojantys pirštu vieni į kitus.

Nepakeičiami darbuotojai pasakoja savo baisias patirtis apie tai, kaip vadovas jiems kažką leptelėjo, neduok Dieve pavadino mažybiniu žodeliu ar griežčiau išsakė pastabą. Suprask, koks čia vadovas, kaip jis taip gali elgtis.

Dar kiti dievagojasi mažais atlyginimais arba kaip čia tie „tik sau pelno siekiantys monstrai“ privalo tiesiog dalytis visu pelnu su darbuotojais. Pabrėžiu, privalo, ir visu.

O įkaitusi darbo rinka atliepia tuo pačiu. Kur tik pažiūrėsi, visi kalba apie tai, kad jeigu nori pasamdyti gerą darbuotoją, turi jam sukurti švelnią, tinkančią darbo kultūrą, girti, tinkamai pateikti grįžtamąjį ryšį, ne peikti, o motyvuoti ir skatinti.

Tu kaip vadovas, atrodo, jau tuoj nebegalėsi reikalauti rezultato, nes, norint pasiekti rezultatą, darbuotojui visgi kažką reikės nuveikti ir galbūt net išlipti iš komforto zonos. Kitaip tariant, išlipti iš tos visos socialiniame tinkle nupieštos fantazijos.

Kur tuomet atsiduriame mes, vadovai? Esu įsitikinęs, kad šiuo metu vadovai nebeturi pasirinkimo kartais būti tiesiog savimi, tai yra autentiški.

Visi vadovai sustatomi į labai aiškius rėmus, kokie jie turi būti. O jeigu nesi toks, tai labai greitai tampi juoda arba balta. Blogas arba geras. Dažniausiai blogas, nes vis dėlto pasiskųsti tenka dažniau nei pagirti.

Man tai primena prieš gerą dešimtmetį prasidėjusią moterų pasipiktinimų bangą dėl to, kokios jos turi būti. Juk žurnalų viršeliuose buvo tik manekenės, kurios lieknos, gražios, simpatiškos, puikios figūros ir kone idealios. Tik realybė dažnai būna kiek kitokia. Ar nesutiksite su manimi?

Ar kartais tokioje situacijoje neatsiduriate ir jūs?  Lyg matydami tą „Verslo žinių“ viršelį ir vis šnairuodami, kad toks turėčiau būti ir aš. Bet pasižiūri, ir štai – pora rinkių ant pilvo stūkso. Ir ką dabar daryti?

Aš iš tikrųjų vienu metu tuo buvau patikėjęs ir galvojau, kad iš tiesų tai esu pats blogiausias. Bet, pasirodo, 2021 metais mūsų įmonė pademonstravo vienus geriausių rezultatų tiek kalbant apie plėtrą, tiek ir apie klientų įvertinimą.

Ir tada sustojau ir pagalvojau, kaip čia gali būti, kad pats blogiausias vadovas įgalina visą komandą tapti rinkos lyderiais? Galbūt tada suvokiau, kad tas viršelio paveikslas nėra visiškai tinkamas arba į jį reikėtų pradėti žiūrėti skeptiškai.

Mes, vadovai, privalome būti autentiški ir neišsižadėti savęs. Kartais, žinoma, būtent tai, kokie mes esame su tais visais trūkumais, ir atveda komandą ten, kur reikia.

Skaitydamas Elono Musko biografiją pasitikrinau dar kartą, kad turbūt jeigu jis būtų buvęs tas idealus vadovas, tai niekada nebūtumėme turėję „Teslos“ ar „SpaceX“.

Iš tikrųjų panaši situacija ir su tais pačiais Bilu Geitsu ar Styvu Džobsu. Nė vienas iš jų pačioje pradžioje nebuvo nei idealus vadovas, nei idealas, tačiau jie aiškiai žinojo, ką nori padaryti, ir to siekė bet kokia įmanoma kaina.

Ir aš esu įsitikinęs, kad neišsižadant savęs reikia atrasti daugiau pasitikėjimo savimi būti tuo, kas esi, o ne vaikytis neadekvačiai formuojamo vadovo idealo. Viskas turi būti subalansuota, tad kiekvienas turi matyti ir savo trūkumus, ir privalumus bei juos įgalinti veikti ir vesti komandą.

Atsigręžkime ir į vadovus, kurie iš tiesų patiria vieną didžiausių spaudimų: tiek iš visuomenės, tiek iš išorinių konsultantų, tiek iš savo darbuotojų. Ir, tiesą pasakius, dar nesu matęs nė vieno vadovo, kuris iš tikrųjų engtų, norėtų blogo ar nesistengtų dėl savo komandos.

Neatsidurkime pozicijoje, kurioje kartais atsiduria mokytojai, kai mokinai turi visas teises ir jas po nosimi mums murkdo, bet ir priminkime jiems jų pareigas. Mano supratimu, kiekvienas darbuotojas taip pat turi pareigą ateiti į darbą ir kaip įmanoma geriausiai dirbti, stengtis ir generuoti vertę.

Vadovo tikslas – šių darbuotojų norų nedemotyvuoti ir padėti. Galų gale juk vadovo darbas ir yra pasiekti jam keliamus akcininkų tikslus ir vesti komandą į rezultatą. Bet kaip tai daryti, kai visi iš visų pusių tau sako, kad viskas blogai?

Norėčiau, jog „LinkedIn“ rašytojai arba išorės konsultantai daugiau kalbėtų apie tai, kaip padėti vadovams susitvarkyti su tuo spaudimu, kurį patiriame, ir nesusifokusuotų tik į darbuotoją.

Kviečiu vadovus pasidalyti savo patirtimis, kaip jie jaučiasi ir susidoroja su šiuo spaudimu.