Kaip mes tapome blogais vadovais? Arba galbūt laikas atsigręžti ir į vadovus?

Esu vadovas. Pagal apibrėžimą savo komandos ir įmonės vedlys.  Lyderis – išpopuliarėjusi sąvoka pastaraisiais metais, kuri dažnai maišoma ir net pakeičianti vadovo sampratą. Sako, kad kiekvienas vadovas „turi“ tapti lyderiu. O jeigu nėra lyderis – jis prastas vadovas. Bet ar tai tiesa?

Ar aš blogas vadovas, jei tik mokausi būti lyderiu? O galbūt niekada tokiu ir netapsiu? Perskaitai LinkedIn srautą besiskundžiančių darbuotojų patirtimis, pasidomi konsultantų tekstais apie tai, koks turėtum būti ir supranti, kad iš tiesų tai tu nevykęs ir pats blogiausias vadovas, kurį galima sutikti.

LinkedIn, kaip ir Instagram, virto kažkokiu paviršutinišku gero ir gražaus gyvenimo fasadu. Tik čia mes ne liekni, sportiški ir tik sveiką maistą dorojantys, bet visi geriausi savo srities specialistai baksnojantys pirštu vieni į kitus.

Nepakeičiami darbuotojai pasakoja savo baisias patirtis apie tai, kaip vadovas jiems kažką leptelėjo, ne duok dieve pavadino mažybiniu žodeliu ar griežčiau išsakė pastabą. Suprask, koks čia vadovas, kaip jis taip gali elgtis.

Dar kiti dievagojasi mažais atlyginimais arba tai, kaip čia tie „tik sau pelno siekiantys monstrai“ privalo tiesiog dalytis visu pelnu su darbuotojais. Pabrėžiu, privalo ir visu.

O įkaitusi darbo rinka atliepia tuo pačiu. Kur tik pažiūrėsi visi kalba apie tai, kad jeigu nori pasamdyti gerą darbuotoją turi jam sukurti švelnią, jam tinkančią darbo kultūrą, girti, išsakyti tinkamai grįžtamąjį ryšį, nepeikti, o motyvuoti ir skatinti.

Tu, kaip vadovas, jau atrodo tuo nebegalėsi reikalauti rezultato, nes norint pasiekti rezultatą darbuotojui visgi kažką reikės nuveikti ir galbūt net išlipti iš komforto zonos. Kitaip tariant, išlipti iš tos visos LinkedIn nupieštos fantazijos.

Kur tuomet atsiduriame mes vadovai? Esu įsitikinęs, kad šiuo metu vadovai nebeturi pasirinkimo kartais būti tiesiog savimi, tai yra autentiški.

Visi vadovai sustatomi į labai aiškius rėmus, koks tu turi būti. O jeigu nesi toks, tai labai greitai ir staiga tampi juoda arba balta. Blogas arba geras. Dažniausiai blogas, nes  vis dėlto pasiskųsti tenka dažniau nei pagirti.

Man tai primena prieš gerą dešimtmetį prasidėjusį moterų pasipiktinimą apie tai, kokios jos turi būti. Juk žurnalų viršeliuose buvo tik manekenės, kurios lieknos, gražios, simpatiškos, figūringos ir idealios. Tik realybė dažnai būna kiek kitokia. Ar nesutiksite su manimi?

Ar vadovai nesijaučiate kartais tokioje situacijoje ir jūs?  Lyg matydami tą „Verslo žinių“ viršelį ir vis šnairuodami, kad toks turėčiau būti ir aš. Bet pasižiūri ir štai pora rinkių ant pilvo stūkso. Ir ką dabar daryt?

Aš tuo buvau iš tikrųjų vienu metu patikėjęs ir galvojau, kad na iš tiesų tai esu pats blogiausias. Bet pasirodo 2021 metais mūsų įmonė turėjo vienus geriausių rezultatų tiek kalbant apie plėtrą, tiek apie klientų įvertinimą.

Ir tada sustojau ir pagalvojau, kaip čia gali būti, kad pats blogiausias vadovas įgalina visą komanda tapti rinkos lyderiais. Galbūt tada tas viršelio paveikslas nėra visiškai tinkamas arba į jį reikėtų pradėti žiūrėti skeptiškai?

Mes vadovai privalome būti autentiški ir neišsižadėti savęs. Kartais, žinoma, ne visada, būtent tai, kokie mes esame ir su mūsų tais visais trūkumais atveda komandą ten, kur ir reikia.

Skaitydamas Elon Musk biografiją pasitikrinau dar kartą, kad turbūt jeigu jis būtų buvęs tas idealus vadovas, tai niekada Telsa, SpaceX nebūtumėme turėję.

Iš tikrųjų panaši situacija ir su tuo pačiu BIll Gates ar Steve Jobs. Nei vienas iš jų pačioje pradžioje nebuvo nei idealus vadovas, nei idealas, tačiau jie aiškiai žinojo, ką nori padaryti ir to siekė bet kokia įmanoma kaina.

Ir aš esu įsitikinęs, kad neišsižadant savęs reikia atrasti daugiau pasitikėjimo savimi būti tuo, kas esi, o ne vaikytis neadekvačiai formuojamo vadovo idealo. Viskas turi būti subalansuota, tad kiekvienas turi matyti ir savo trūkumus, ir privalumus bei juos įgalinti veikti ir vesti komandą.

Atsigręžkime ir į vadovus, kurie iš tiesų patiria viena didžiausių spaudimų: tiek iš visuomenės, tiek iš išorinių konsultantų, tiek iš savo darbuotojų. Ir, tiesą pasakius, dar nesu matęs nei vieno vadovo, kuris iš tikrųjų engtų, norėtų blogo ar nesistengtų dėl savo komandos.

Neatsidurkime kaip mokytojai kartais pozicijoje, kurioje mokinai turi visas savo teises ir jas po nosim mums murkdo, bet ir priminkime jiems savo pareigas. Mano supratimu, kiekvienas darbuotojas taip pat turi pareigą ateiti ir kaip įmanoma geriausiai dirbti, stengtis ir generuoti vertę.

Vadovo tikslas šių darbuotojų norų ne demotyvuoti ir padėti. Galų gale juk vadovo darbas ir yra pasiekti jam keliamus akcininkų tikslus ir vesti komandą į rezultatą. Bet kaip tai daryti, kuomet visi iš visų pusių tau sako, kad viskas blogai?

Norėčiau, jog LinkedIn rašytojai arba išorinių konsultantų daugiau kalbėtų apie tai, kaip padėti vadovams susitvarkyti su tuo spaudimu, kurį patiriame ir nesusifokusuotų tik į darbuotoją.

Kviečiu vadovus pasidalyti savo patirtimis, kaip jie jaučiasi ir susidoroja su šiuo šiandien esančiu spaudimu.