Nuomonė: Pirmasis studijų semestras KTU
Kaip žinia, šiuo metu sėkmingai studijuoju, mano nuomone, informacinių technologijų srityje geriausiame KTU universitete, todėl pirmajam semestrui žaibiškai artėjant į pabaigą, norėtųsi apžvelgti, kokie buvo didžiausi nusivylimai, iššūkiai ir pirmakursio džiaugsmai.
Kadangi dera pradėti nuo gerų dalykų, tai pasidžiaugsiu ir aš, kad universitete renovuotos arba atnaujintos visos auditorijos ir malonu jose dirbti (kituose universitetuose teko girdėti ne kas). O bendras įspūdis apie pačią universiteto bazę ir teikiamas galimybes tikrai geras.
Jau nuo pat pirmųjų dienų jautėsi, kad universitetas technologijų ir daugelis procesų optimizuota arba bent jau iš dalies stengtasi juos optimizuoti.
Nemėgstančius kūno kultūros pamokų galiu nudžiuginti, jog čia galėsite savo užsiėmimas rinktis iš tikriausiai daugiau nei dešimties skirtingų sporto šakų, kurių sąrašą sudaro ir tokios: alpinizmas, baidarės (ar kažkas panašaus), treniruokliai ir t.t.
Taip pat KTU įrengtas puikus laisvalaikio centras, kuriame galite praleisti langus ar pertraukas žaisdami stalo tenisą, stalo futbolą ar tiesiog bendraudami su sau artimais žmonėmis ir kolegomis.
Šiaip apskritai visa padėtis gana nebloga, tačiau yra ir trūkumų.
Žemas studijų lygis
Dauguma galbūt gali nesutikti su tuo, tačiau universitete tikrai tikėjausi per pirmąjį pusmetį sužinoti/išmokti daugiau. Šiuo metu net nedrįsčiau per daug vertinti to, ką išmokau, nes tai daugiausia sudarytų kompiuterių istorijos ir jų pradžios platesnis vaizdas, nedidelis supratimas apie schemų kūrimą ir panašius dalykus bei susipažinimą su C++ sintakse.
Kaip ir patys dėstytojai sako, kad jie orientuojasi į vidurį, o tas vidurys yra nuo 22 stojamo balo iki 4,5. Yra net žmonių, kurie nelaikę valstybinio informatikos egzamino sėkmingai įstojo į nemokamą universiteto vietą. Tai čia kyla logiškas klausimas, ką įstojus su 19,01 balu reikia veikti, kai orientuojamasi į 13 balų lygį.
Galbūt ne be reikalo ir programavimą dėstant yra net trys lygiai S, A, B. Tačiau tuomet mes mokykloje ėjome SS lygį su savo Klaipėdos Ąžuolyno gimnazijos mokytoja, kuriai reikia tik padėkoti už tokius stiprius pagrindus ir suteiktas žinias.
S lygis skiriasi tik tuo, kad pateikiama daugiau medžiagos ir, sako, uždaviniai sunkesni, tačiau uždaviniai, mano asmenine nuomone, tėra vargano A lygio.
Iš šio universiteto tikėjausi tikrai daugiau žinių prasme.
Juk mokydami chirurgus niekas nesiorientuoja į vidutinį lygį, o orientuojasi į tokį, kad būtum geras ir tinkamas specialistas…
Kai kurių dalykų dėstytojų kvalifikacijos trūkumas
Šiuo metu tenka studijuoti tik vieną dalyką, kurio dėstytojai apskritai nesugeba nieko paaiškinti ir padėti studentui. Ir tai tikrai dėstytojų kaltė, nes visi kiti dalykai sekasi taip pat vienodai.
Čia susiduriama su problema, kai dėstytojas pakankamai išmano, tai ką dėsto, tačiau nemoka ir nesugeba paaiškinti ar perteikti informacijos studentams tiek laboratorinių, tiek srautinių paskaitų metu.
Aš jau nekalbu apie tai, kad paklausus konkretaus klausimo, nesugeba į jį atsakyti ir iš vis pradedama kalbėti apie visai kitus dalykus, o klausimas taip ir lieka neatsakytas. Tokiu atveju belieka tik ieškoti kelių grupėje ar net visame sraute susigaudančių žmonių ir klausti jų patarimo.
Stojančiųjų motyvacijos ir žinių problemos
Tikrai tikėjausi, kad į informatikos specialybės studijas, siejamas su programavimu – ypač specifiniu ir išskirtiniu dalyku, rinksis tik motyvuoti, sugebantys ir išsilavinę žmonės, tačiau, pasirodo, atvirkščiai.
Dabar jau suprantu apie ką kalbėdavo studijuojantys dar kai buvau abiturientas. Dabar jau aišku, kodėl atkrenta pusę viso srauto po pirmojo pusmečio, o nemaža dalis ir pirmųjų metų pabaigoje.
Man nesuprantama, kaip galima stoti į tokią specialybę nemokant nė trupučio programuoti ar su mintimi, kad „moku perrašyti Windows’us, tai mokėsiu ir programuoti”. Kai kurių žmonių žinios apie kompiuterija pasibaigia ties WoW žaidimais ir pan.
Apskritai programavimas yra lyg hobis, malonumas ir nuolatinis mokymasis – čia niekada nebus taip, kad gausi diplomą ir nebereikės domėtis daugiau. Žmonės „sustoja” į informatiką netinkami nei pagal savo charakterį, nei pagal savo gebėjimus ir dar neturintys motyvacijos.
Asmeniniai nusivylimai
Stodamas į universitetą taip pat tikėjausi, kad jau tik atėjus į jį žmonės bus kitokie – labiau subrendę, matę gyvenimo ar bent jo patirsiantys ir tiesiog kitokie nei būna mokykloje ar kur kitur, tačiau teko skaudžiai nusivilti.
Tikriausiai brandumo problema yra lyg ir savotiška profesinė liga. Bet iš kitos pusės kalbant apie normalų gyvenimą, nenukrypstantį į baimes būti socialinėje aplinkoje, vis tiek pasigendu gyvenimiškos patirties, konstruktyvaus ir nestereotipinio, nekvailo, aukštesnio lygio mąstymo bei idėjų, tikslų gyvenime…
Tai, žinoma, ateis su laiku galbūt daugiau visiems atsiplėšus nuo tėvų virvutės ar bent jau pradėjus savarankiškiau gyventi, ko aš labai tikiuosi, nes pažvelgus į kai kuriuos vyresnių kursų studentus vėl tenka kalbėti apie šią specialybę lydinčias žmonių problemas.
Prieš stodamas taip pat naiviai tikėjausi, kad bus daugiau laiko laisvalaikiui, tačiau kelionės sąnaudos ir beveik visą dieną trunkančios paskaitos užima ir tą namų darbų dalį, kurios tikėjausi neliks.
Apibendrinimas
Universitetas jus gali subrandinti kaip asmenybę, paruošti savarankiškai gyvenimui, suteikti šiek tiek platesnių žinių ir pagrindų apie specialybę, bet tikrai neišmokys ir nepadarys iš jūsų gero programuotojo. Apskritai studijos yra pakankamai geras dalykas, kuris tiesiog kaip ir visi kiti gyvenime turi tam tikrų trūkumų į kuriuos tu gali žvelgti su optimizmu arba pesimizmu ir matyti aplink tik juodą.
Kai tinkamai nusiteiki ir susidedi savo gyvenime atitinkamus prioritetus bei tikslus, ką tu iš universiteto žadi pasiimti, padėtis atrodo tikrai daug šviesesnė bent jau teoriškai. O kaip bus praktiškai teks palaukti ir aprašyti daugiau visko pasibaigus pirmajam kursui.
Komentarai
Galiu pasakyti tik tiek, kad šitas įrašas devyniasdešimt penkiais procentais atitiko mano supratimą ir nuomonę apie LT univerus, dėstytojus ir pačius studentus. Kadangi pats dar esu mokykloje, tikrai bandysiu stoti į užsienio universitetą, nes Lietuvoje gauni visą paketą nemalonumų pradedant bukais studentais ir baigiant abejotinos kvalifikacijos dėstytojais.
P.S.: Dėl tų studentų tikrai gaila, kad sueina visi, kas nori, bet gal tikrai atsisijos po kiek laiko.
Visiškai sutink, su tavo nuomone apie dėstytojus. MRU tas pats. Atrodo žino daug, tačiau perteikti studentams visiškai nemoka. Labai gerai studentai pastebi skirtumus tarp destytojų, kurie baigė VPU (arba kažką su pedagogika ar turi jos žinių) ir likę, be pedagoginių žinių.
Aha, galiu tik pritart dėl MRU. Pasitaiko kartais ir tokių, kurie ne tik nesugeba aiškint, bet ir dėsto pasenusią (šiuo metu klaidingą) informaciją.
Ričardai, ydomus tavo blogas ir mintys. Mano pastebėjimas būtų toks, žmogus norintis išmokti ir mokintis neturi apsiriboti vient tik universiteto siūlomomis žiniomis. Greičiau sakyčiau universitetas tai rodyklė į kelią kokiu reikia eiti o tobulėjimui ribų nėra. Klausimas būtų toks, ar geresnis specialistas taps tas kuriam sukramtys bei pateiks žinias ant lėkštutės, ar tas kuris pats jas kramtys ir supras. Tad apibendrintai mano nuomonė tokia, motyvaciją reikėtų susikurti pačiam, o norint tobulėti nereikia apsiriboti Universitetu o kaupti žinias ir iš šalies. Kaip matau tu taip ir darai! Tai labai sveikintina.
Mokausi VU Programų sistemų 3-iam kurse. Manau išvis universitete programuot geriau nemokintų. Tai yra joks mokslas – tai yra amatas. Kaip koks batų siuvimas. Pas mus VU iš tiesų to programavimo nėra daug. Sako KTU daugiau. Tada kiti sako, kad VU ruošia teoretikus, KTU praktikus (wtf? informatikai teoretikai ir praktikai?). Grįžtant prie mano minties – 3 dienas rašydamas kokį simple pimple (pvz pong) žaidimą daugiau C++ išmoksi nei 2 semestrus besimokydamas univiere
Visiškai pritariu Karoliui – už tave žinias kramtė tik mokykloje, o univere turi ir pats kažką galvot, o ne gaut iš dėstytojų :)
Tuo labiu, kad ir kaip gerai būtų paruošti dėstytojai, su technologijom tikrai nesuspės :) Neįmanoma nei teoriškai nei praktiškai :) Užtat universitete išmoko bazinių dalykų, kurie niekad nesikeičia ir išmoko pačiam mokintis – juk geri programuotojai niekad nestovi vietoj :)
Nesutinku. Dėstytojai turi pateikti savo programoje nurodytą medžiagą ir pateikti ją kokybiškai – toliau jie konsultantai, taip. Čia neįgyvendinamas net pirmasis žingsnis – tuomet už ką jiems mokėti atlyginimą?
Taip pat yra puikus dėstytojas, kuris neatsilieka nuo technologijų ir savo pateikiamą medžiagą atnaujiną.
jei esi toks puikus programuotojas, ir sieji ateitį su tuo – kam gaišt keturis metus univere? jei dėl popieriaus – tada koks skirtumas ką tau duos univeras?
Kam gaišti keturis metus klausiau ir kartais tebeklausiu ir aš, tačiau čia yra keletas svarbių punktų, kurie liko neaptarti. O studijijuojant ir dėl diplomo yra labai gaila to 5-6 valandų per dieną praleidžiamų universitete, kelionėje į jį ir iš jo nieko, apskritai nieko doro negaunant. O prasta mokslo kokybė – problema, kurią reikia spręsti vienaip ar kitaip.
[…] rašiau įrašą apie pirmąjį studijų semestrą taip išgirtame KTU – čia lyg ir minčių tąsa po pirmosios sesijos ir rezultatų […]
[…] Ir pradėsite vienas šalis mylėti labiau, o apie kitas pakeisite nuomonę (jeigu anksčiau manėte […]
[…] bėga itin greitai ir nepastebimai – štai jau ir antrasis įrašas apie jau antrą užbaigtą semestrą universitete KTU. Didžioji dalis anksčiau išsakytos nuomonės ir pastabų […]
[…] kokybės Lietuvoje temos kiautą savo įrašuose jau krapštė Ričardas (1, 2, 3). Aš taip pat pabandysiu kyštelėti savo nosį į šį tvartą. Tad ruošiam vežimus ir […]
Studijuoju KTU, tai tikrai labai daug panasumu su jusu irasu, mokymo sistema nedabaigta :)