Apie nemokamą interneto turinį
Žmonės jau priprato gauti viską nemokamai – el. paštą, įvairias tarnybų paslaugas, skaityti nemokamai laikraščius ir kitą informaciją, tačiau kaip su knygomis, kaip su profesionaliu turiniu ir apskritai ar dabar nemokamas interneto turinys ateityje nepavirs mokamu.
Internete vis daugiau kalbama apie tai, jog gali ateiti nemokamo interneto turinio pabaiga. Mes vienaip ar kitaip už jį mokėsime ir tai gali būti jau dabar paplitęs reklamų rodymo principas, mokamos prenumeratos ar savanoriški pinigų pervedimai autoriams. Bet kuriuo iš šių trijų atveju naudojamas turinys nėra nemokamas, mes už jį duodame (kad ir savo noru, keistai skamba) pinigus. Atrodo, lyg mus būtų užvaldžiusi iliuziją, jog pasaulyje yra kažkas tikrai nemokamo (be deguonies, bent jau kol kas). Panašias mintis išdėsto dar vienas žmogus Fred Wilson, kuris apsiriboja tik dvejomis kategorijomis: dalis informacijos nemokama, už kitą reikia susimokėt ir masinė auditorija, kuri spaudo reklamas, perka suvenyrus ir t.t.
Dėl kritusių pajamų labiausiai sielojasi žurnalistai, knygų autoriai bei leidėjai – žmonės, kurie gyvena iš rašymo, to „nemokamo“ turinio kūrybos. Daugelis sako, jog atėjo laikas keistis tiek laikraščiams, tiek žmonėms, nes interneto informacija turi būti nemokama: „informacija nori būti nemokama taip kaip vanduo plėstis ir tekėti žemyn“ (Chris Anderson). Tačiau kas teisus šiuo atveju – norintys užsidirbti kūrėjai ar bendroji masė siekianti gauti apskritai viską nemokamai?
Vieno atsakymo šiuo metu kaip ir nėra – tai bene skaudžiausias ir populiariausias klausimas internete, kuris vėl atgijo po skandalingos Chris Anderson knygos „Free: The Future of a Radical Price“, kuri taip pat yra nemokama tekstiniu ir audio formatu. Ją perskaityti el. knygos pavidalu galite ir internete (288 psl., anglų kl.). Autorius knygoje taip pat išdėsto mintis apie nemokamą turinį internete, rašo, apie tai, jog informacija turi būti nemokama ir niekas jos nesustabdys.
Kaip atsakas į šią knygą yra parašytas įdomus ir kiek piktokas Malcolm Gadwell New Tork Timer žurnalisto straipsnis, kuriame pabrėžiamos jam neįtikėtinas Chris Anderson knygos vietos bei mintys. Straipsnyje pateikiami įdomūs argumentai apie Youtube „nemokamumą“, rodomas reklamas, savotišką Chris Anderson paišomą socializmą, kuriame viskas tiek elektra, tiek kompiuterių dalys nemokamos, viską imi tiek, kiek sugebi panešti. Taip pat autorius užginčija teikiamų paslaugų priežiūros nemokamumą ir panašius dalykus. Pagrindinė mintis tikriausiai ta, jog nieko neišeina padaryti nemokamo, nes vienur ar kitur vis dėl to yra elementų už kuriuos reikia mokėti, o pigumas nuo nemokamo labai skiriasi. Į šį New York Tmer žurnalisto straipsnį yra ir Seth Godin viešas atsakymas taip pat argumentuojantis Chris Anderson mintis, nepritariantis išreikštai Malcolm Gadwell nuomonei.
Abu straipsnius perskaičius kyla įvairiausių minčių apie tai ar iš tikrųjų interneto informacija yra nemokama ir iš vis ar ji tokia išliks. Laikraščiai vis labiau kalba apie tai, kad jiems sunku išsilaikyti su kritusiais pardavimais, o interneto reklama neteikia tokio pelno, koks buvo anksčiau. Ta pati „Klaipėda“ mano miesto dienraštis nebetalpina visų savo dienos straipsnių vienoje vietoje internete, o juos įdeda po tam tikro laiko – praėjus vienai dienai, internete matome turinio dubliavimą siekiant sutaupyti tų pačių pinigų. Ar žurnalistų, programų kūrėjų darbas tikrai nieko vertas ir turi būti nemokamas, ar knygų autoriai turi leisti savo knygas veltui? Kaip užsidirbti knygų leidėjams už savo darbą? Kodėl mes norime gauti atlyginimą, o jiems liepiame dirbti nemokamai?
Iš kitos pusės kyla klausimai ar tikrai tos kainos tokios didelės ir nėra per didelis turto troškimas. Vienastoks yra minėjęs (nesugebėjau rasti straipsnio, bet žinau, kad tikrai yra), jog „copy/paste“ principas nereikalauja papildomų lėšų, tačiau ta pati programa ar tas pats tekstas, nors ir kopijuojamas nemokamai vis dėl to buvo kurtas tiek pat laiko, tiek pat mėnesių ar metų (kalbant apie knygas ir programas). Kiekviename tame faile yra įdėta tiek pat autoriaus darbo ir pastangų. Šiuo atveju sutaupoma tik tame, kad nėra nereikalingo popieriaus, nėra pristatymo išlaidų ir panašių dalykų.
Ar nemokamas turinys internete nepratina žmonių prie noro gauti nemokamai elektrą, šilumą žiemą, maistą? Kokius pavojus „nemokama“ mums siūlo?
Daugiau informacijos apie šią temą nežinau.lt:
Komentarai
Paminėta „Klaipėda”, tačiau reiktų paminėti ir VE, kuris sėkmingai talpina straipsnius internete (dar netgi patalpina naktį lyg po 24 val.) ir dėl to, lyg labai nepergyvena, kad negaus pajamų.
O iš kitos pusės sakykim ką jau ta „Klaipėda” tokio įdomaus spausdiną, kad man vertėtų pirkti? Negali sudomint skaitytojo, nėra tobulėjimo ir pan. Tai kam man toks laikraštis reikalingas?
Šiuo atveju rėmeisi straipsniais iš užsienio – bet Lietuvos rinka yra visai kita. Tarkim, pagal JAV mentalitetą – jie moka už Windowsus, už iTunes ir už dar daug ką, net negalvodami piratauti. O būtent Lietuvoj mentalitetas yra gauti viską nemokamai, dėl to čia jei tarkime tinklaraščiai apmokestintų savo turinį, tai jų tiesiog niekas neskaitytų, o rastų kitų alternatyvų.
Lietuviai sutiktų mokėti tik už tikrai unikalų turinį, kurio mūsų internete yra tikrai mažuma, tad galima kalbėti tik apie netiesiogines pajamas (reklama, rėmėjai ir t.t.)
[…] sąvoka. Žodis „nemokama“ dabar kelia labai daug rūpesčio leidėjams. Kovai su „nemokama“ rengiamos konferencijos ir seminarai. Brangūs seminarai. Negi tų […]
Imho, interneto tarnybų atveju (net ir tų be reklamos ir suvenyrų) tai nėra nemokama – kažkoks visai realus žmogus ar visa komanda sėdi už viso to ir kodina, piešia ar dar kažką daro. Galima tai vadinti altruizmu, savo ego patenkinimu ar kaip nors panašiai…
Lietuvos atvejis kiek kitoks nei JAV ir vakarų Europos. Toliau žmonės noriau įsitraukia mintim, idėjom, pasiūlymais į nemokamo projekto vystymą, palaikymą ir pan. O nemaža dalis lietuvių mėgsta tik vartoti ir tingi bent kiek pakrutint bent vieną smegenų vingį. Na, nebent burbtelt, kad čia va „šūds ir neveik”, nors viską gauna nemokamai, be reklamų ir pan.
Visgibetgitačiau, man patiko šis tinkliaraščio įrašas!
Na, zinoma, galima vekslenti, kad skaitytojai nemoka pinigu uz rasyma. Bet nepamirskime, kad pvz googlas ne tik kad nemoka pinigu uzh rasliavas, o dar ir ima pinigus, kad jos butu geriau matomos…
Kadaise laikrasciai veksleno del FAX’o aparato atsiradimo. Sake tai nuzudys spauda…
Bet dabartiniai laikai juos išties žudo :)
Keistas vandens ir informacijos palyginimas. Vandenį veikia žemė, informaciją – žmogus. Jei vanduo atitiktų informaciją, tai jis būtų tarp žemės ir dangaus. Žmogus tiek kuria, tiek vartoja informaciją, todėl reikalinga tam tikra pusiausvyra. Kad ir avis sveika būtų, ir vilkas sotus.
Niekas neverčia dirbt nemokamai, tačiau senstelėjusią medžiagą reiktų pateikt pigiau. Ir ne informaciją reik pardavinėt, o paslaugą. E-bibliotekos, prenumeratos, specialūs leidiniai ištikimiems skaitytojams, VIP ar kitokios narystės (neturiu omeny o-ne tipo paslaugų, kur už kiekvieną pirstelėjimą reik sms siųst) – tai gali padėt labiau prastumt naują informaciją, o seną reiktų dalint pusvelčiui… arba ja skatinti naujos prekybą (kad ir kas tai bebūtų).
Tačiau ir nemokamais dalykais ne visada sugundysi. Pvz. neimu nemokamų popierinių „15 min”, tačiau tas blevyzgas, niekalus perskaitau portale. Taip matau reklamą, jei reiktų ir paklikint galėčiau :D O KIS2009 į savo sistemą net nemokamos nekisčiau.
Nieko naujo neparašiau, gal ko ir nereikėjo, tačiau man aišku tik tiek, kad informaciją gausim ir toliau. Klausimas kokiu pavidalu ir kas iš kitokio pateikimo išloš.